Mūsų sklypą nuo kaimyno skiria vielinė tvora, o prie jos jo pusėje auga didelė obelis. Kai pirkome namą, ji buvo vidutinio dydžio, bet per dešimt metų jos šakos persisvėrė per tvorą beveik trimis metrais. Rugsėjį pusė jos obuolių krisdavo ant mūsų daržo: mušdavo pomidorus, puvo lysvėse, traukė vapsvas. Kaimynas obuolių nerinkdavo, šakų negenėdavo, o kai kartą užsiminiau apie tai, gūžtelėjo pečiais ir pasakė: „Medis mano, kur nori, ten ir auga.“ Tą rudenį stovėjau prie tvoros su sekatoriumi rankoje ir galvojau, ar galiu tiesiog nukirpti tai, kas kabo virš mano žemės.
Turinys (7)
Gandai, kuriais beveik pasikliovau
Pirmiausia paklausiau draugių. Viena sakė, kad viską, kas kabo virš mano sklypo, galiu nupjauti be jokių klausimų. Kita – kad obuoliai, nukritę ant mano žemės, yra mano, o tie, kurie dar kabo, – kaimyno. Trečia patarė tiesiog nupjauti naktį, „ir tegul įrodo“.
Visi patarimai skambėjo užtikrintai, bet kiekvienas skirtingai. Tada supratau, kad nežinau, kaip yra iš tikrųjų, ir kad, jei suklysiu, ginčas su kaimynu gali tapti daug didesnis nei kelios šakos. Paskambinau pažįstamai teisininkei.
Ką paaiškino teisininkė
Teisininkė pirmiausia paprašė nesiremti tuo, ką „visi žino“. Pasak jos, medis priklauso tam, kieno žemėje auga jo kamienas, net jei šakos kabo virš kito sklypo. Savavališkai jį žaloti, pavyzdžiui, nupjauti dideles šakas ar pakenkti medžiui, rizikinga: kaimynas gali reikalauti atlyginti žalą. Dar didesnių bėdų gali būti, jei medis yra saugomas savivaldybės sprendimu.
Kita vertus, kaimynas privalo prižiūrėti savo medžius taip, kad jie netrukdytų kitiems ir nedarytų žalos. Jei šakos kenkia jūsų turtui, užstoja šviesą, laužo tvorą ar teršia sklypą, galite reikalauti, kad savininkas jas patvarkytų. Konkretūs sprendimai priklauso nuo situacijos, todėl ji patarė pirmiausia bandyti susitarti, o tik paskui galvoti apie oficialius kelius.
Ji papasakojo ir apie atvejį, kai vienas jos klientas nupjovė kaimyno medžio šakas virš savo sklypo, o kaimynas pateikė ieškinį dėl sugadinto medžio. Ginčas truko kelis mėnesius, o abiejų šeimų santykiai taip ir nebeatsigavo. „Šakos nebuvo vertos tų nervų“, – pasakė ji.
Diena, kai beveik nupjoviau
Prisipažinsiu, kad prieš paskambindama teisininkei, vieną šakelę jau buvau nukirpusi. Ploną, prie pat tvoros, kuri kliuvo už skalbinių virvės. Kai kaimynas tą pastebėjo, jis nieko nesakė, bet kitą rytą ant tvoros radau pakabintą raštelį: „Prašau neliesti mano medžio.“
Tas raštelis mane įžeidė, bet kartu ir sustabdė. Supratau, kad jei nukirpsiu daugiau, prasidės karas, kuris gali trukti metų metus. Tą vakarą ir surinkau teisininkės numerį.
Laiškas vietoje sekatoriaus
Teisininkė patarė pradėti nuo ramaus pokalbio, o jei jis nepavyks, – nuo rašytinio prašymo. Ne piktų žinučių, ne grasinimų, o paprasto laiško: kas yra problema, kokia žala, ko prašau ir per kiek laiko. Taip, jei reikėtų, turėčiau įrodymų, kad bandžiau spręsti gražiuoju.
Prieš rašydama nufotografavau šakas virš mūsų daržo, suskilusius pomidorų krūmus, pūvančius obuolius lysvėse ir tvoros vietą, kur viena šaka jau buvo įlenkusi vielą. Užsirašiau datas ir apytiksliai paskaičiavau, kiek pomidorų krūmų buvo sulaužyta per sezoną. Tada parašiau trumpą, mandagų laišką ir įmečiau jį į kaimyno pašto dėžutę.
Atsakymas, kurio nesitikėjau
Po kelių dienų prie mūsų vartų stovėjo ne kaimynas, o jo sūnus. Pasirodo, kaimynas jau kelerius metus serga, sunkiai vaikšto, o apie medį tiesiog nebegalvojo. Jo pastaba apie tai, kad medis jo, buvo ne užgaulumas, o išdidumas: jam buvo gėda pripažinti, kad jis nebegali susitvarkyti su savo sodu.
Sūnus pasiūlė pasikviesti arboristą ir apgenėti obelį abiem pusėms tinkamai. Išlaidas pasidalijome per pusę. Arboristas per dieną sutrumpino per tvorą kabančias šakas, išretino lają ir patarė, kaip medį prižiūrėti toliau. Tai buvo daug geriau, nei būčiau padariusi pati su sekatoriumi.
Kai arboristas baigė darbą, kaimynas išėjo į kiemą ir ilgai stovėjo prie medžio. Paskui priėjo prie tvoros ir pirmą kartą per dešimt metų paspaudė man ranką. Pasakė, kad tą obelį sodino su žmona, kuri jau mirusi, ir kad jam buvo skaudu matyti ją apleistą.
Kas atsitinka su obuoliais
Klausimas apie obuolius taip pat išsisprendė be teismų. Susitarėme, kad nukritusius ant mūsų pusės obuolius renkame mes ir galime juos naudoti, o skinti nuo šakų virš tvoros galime tik paklausę. Kaimynas juokėsi, kad dabar jo obuoliai bent kam nors pravers. Rudenį nunešiau jam stiklainį obuolių uogienės iš jo paties medžio.
Teisininkė vėliau sakė, kad tokie susitarimai yra geriausias variantas. Įstatymai nustato bendrus principus, bet kaimynų santykiai tęsiasi dešimtmečius, ir vienas nupjautas medis gali juos sugadinti visam laikui.
Ką daryčiau, jei nebūtų pavykę
Paklausiau ir to, ką daryti, jei kaimynas atsisakytų bet ką daryti. Teisininkė sakė, kad tada galima kreiptis į seniūniją, kuri kartais padeda tarpininkauti, o kraštutiniu atveju – į teismą. Bet teismas yra ilgas, brangus ir retai baigiasi taip, kad abi pusės liktų patenkintos. Todėl ji visada pataria kalbėtis tol, kol tai įmanoma. Ir jei jau tenka kreiptis oficialiai, turėti kuo daugiau įrodymų: nuotraukų, datų, rašytinių prašymų ir atsakymų į juos.
Dabar, kai rudenį žiūriu į apgenėtą obelį per tvorą, galvoju, kad tą dieną buvau per žingsnį nuo klaidos. Jei turite panašią situaciją, padėkite sekatorių į šoną ir pirmiausia pasibelskite į kaimyno duris. Gali būti, kad už jų laukia ne priešas, o žmogus, kuriam tiesiog reikia pagalbos.























