Kai sausio pabaigoje ant palangės pražydo mano amarilis, net kaimynė užsuko pažiūrėti. Du žiedkočiai, kiekvienas su keturiais raudonais žiedais, kurių kiekvienas – kaip delnas. Tai buvo tas pats svogūnas, kurį pernai ruošiausi išmesti, nes po pirmojo žydėjimo jis kitais metais tik augino lapus. Viskas pasikeitė, kai sužinojau, kad amariliui reikia poilsio. Ir kad tą poilsį jam turiu suorganizuoti aš pati.
Turinys (5)
Kodėl amarilis antrus metus nežydi
Amariliai, kuriuos perkame parduotuvėse prieš Kalėdas, jau būna paruošti žydėti. Augintojai juos užaugino, davė pailsėti ir pažadino reikiamu laiku. Kai jie pražysta mūsų namuose, daugelis po žydėjimo juos tiesiog laisto toliau, kaip įprastą kambarinį augalą. Svogūnas augina lapus, bet žiedų nebeleidžia.
Taip buvo ir man. Pirmus metus amarilis žydėjo gražiai. Paskui visus metus stovėjo ant palangės su ilgais žaliais lapais. Laisčiau, tręšiau, o žiedų nebuvo. Kitą žiemą vėl. Jau buvau nusprendusi, kad svogūnas išsekęs.
Ką sužinojau apie poilsio periodą
Paaiškėjo, kad amariliui, kaip ir daugeliui svogūninių augalų, reikia ramybės laikotarpio. Gamtoje jis žydi, paskui augina lapus ir kaupia jėgas svogūne, o tada ilsisi. Be šio poilsio jis nesukrauna žiedpumpurių. Kambaryje, kur visada šilta ir šviesu, augalas nežino, kad atėjo laikas ilsėtis.
Kaip tai dariau žingsnis po žingsnio
Po žydėjimo nukirpau nužydėjusį žiedkotį, bet lapus palikau. Visą pavasarį ir vasarą laisčiau ir tręšiau, kad lapai augtų ir svogūnas sukauptų kuo daugiau jėgų. Vasarą amarilį net išnešiau į balkoną, į šviesią vietą be tiesioginės kaitrios saulės.
Rugsėjo pabaigoje pradėjau mažinti laistymą. Per kelias savaites visai nustojau laistyti. Lapai pamažu pagelto ir nuvyto. Kai jie visiškai sudžiūvo, nukirpau juos virš svogūno ir vazoną su svogūnu padėjau į tamsią, vėsią vietą. Mano atveju tai buvo spinta nešildomame koridoriuje, kur temperatūra apie 12–15 laipsnių. Ten jis praleido apie aštuonias savaites. Nelaisčiau visai.
Lapkričio pabaigoje vazoną ištraukiau iš spintos ir pastačiau ant šviesios palangės, šiltame kambaryje. Pirmą kartą palaisčiau saikingai, šiltu vandeniu. Paskui laisčiau tik tada, kai žemė išdžiūdavo. Po dviejų savaičių iš svogūno pasirodė stora žalia viršūnėlė – žiedkotis. Po kelių dienų – antras.
Smulkmenos, kurios svarbios
Svogūno nereikia sodinti giliai. Mano amarilis sėdi žemėje tik iki pusės, o viršutinė dalis kyšo virš paviršiaus. Taip jis neperšlampa ir nepūva. Vazonas neturi būti per didelis: tarp svogūno ir vazono krašto paliekama vos du trys centimetrai. Per dideliame vazone amarilis augina daugiau šaknų ir lapų, o ne žiedų.
Kai žiedkočiai išauga, vazoną kasdien šiek tiek pasuku, kad jie augtų tiesiai, o ne linktų į šviesą. Kai pražysta, perkeliu jį į vėsesnę vietą toliau nuo radiatoriaus. Taip žiedai laikosi ilgiau, beveik tris savaites.
Laukimas, kuris atsiperka
Amarilio auginimas reikalauja kantrybės. Reikia suvaldyti norą laistyti, kai lapai gelsta, ir nepamiršti svogūno spintoje. Bet kai sausio pilkumoje ant palangės pražysta raudoni, beveik vasariški žiedai, supranti, kad buvo verta.
Jei turite amarilį, kuris po pirmojo žydėjimo tik augina lapus, neišmeskite jo. Duokite jam rudenį pailsėti tamsoje ir vėsoje. Gali būti, kad kitą žiemą jis jus nustebins dar labiau nei tada, kai nusipirkote.























