Kai parsinešiau žydinčią kalankę, ji atrodė beveik kaip paruošta puokštė vazone – kompaktiškas krūmelis, storais žaliais lapais ir daugybe ryškių žiedų. Po kelių mėnesių vaizdas pasikeitė. Augalas augo, leido naujus lapus, atrodė visiškai sveikas, tačiau žiedinių pumpurų nebuvo nė vieno.
Turinys (9)
- Svarbiausia priežastis, kodėl kalankė nežydi
- Kodėl vakarinė kambario šviesa gali viską sugadinti
- Laistydamas elgiuosi kaip su sukulentu, o ne kaip su paprasta kambarine gėle
- Didelis vazonas nepadeda žydėti greičiau
- Po žydėjimo palieku ne viską, kas liko
- Per daug trąšų gali duoti priešingą rezultatą
- Dieną jai reikia kuo geresnės šviesos
- Temperatūra taip pat gali padėti
- Žydėjimas prasideda ne nuo stebuklingo mišinio
Natūraliai pradėjau ieškoti, ko jam trūksta: gal daugiau trąšų, gal didesnio vazono, gal reikia perkelti į dar šviesesnę palangę.
Galiausiai paaiškėjo, kad būtent čia ir slypi paradoksas. Kalankei dieną šviesos reikia daug, tačiau norėdama suformuoti žiedinius pumpurus ji turi reguliariai gauti ir ilgą nepertraukiamos tamsos laikotarpį. Kitaip tariant, augalas gali atrodyti puikiai, turėti vešlią lapiją ir vis tiek nežydėti vien todėl, kad vakarais kambaryje per ilgai dega šviesa.
Kai pradėjau derinti ne tik laistymą ir tręšimą, bet ir jos dienos bei nakties režimą, viskas tapo daug logiškiau.
Svarbiausia priežastis, kodėl kalankė nežydi
Dažniausiai namuose auginama Blossfeldo kalankė priklauso trumpadieniams augalams. Tai reiškia, kad žiediniams pumpurams formuotis jai svarbios trumpos dienos ir ilgos, nepertraukiamos naktys. Vien laikyti augalą ant šviesiausios palangės neužtenka – jeigu vakarais virš jo dar kelias valandas dega kambario lempa, natūralus tamsos periodas sutrumpėja.
Jei noriu paskatinti kalankę žydėti, maždaug 5–6 savaites stengiuosi suteikti jai apie 8–10 valandų šviesos per parą, o likusį laiką – tikrą tamsą. Vakare vazoną galima pernešti į tamsią patalpą, spintelę su oro tarpu arba uždengti nepermatomu, tačiau orui pralaidžiu gaubtu. Ryte augalą vėl grąžinu į šviesią vietą. Svarbiausia čia ne vien tamsos trukmė, bet ir reguliarumas.
Kodėl vakarinė kambario šviesa gali viską sugadinti
Šitą dalyką lengva praleisti. Atrodo, kad augalas stovi prie lango, saulė nusileido ir jam prasidėjo naktis, tačiau svetainėje dar keturias ar penkias valandas dega ryški lempa. Augalui tai jau nebe ilga naktis. Todėl trumpadieniams augalams svarbus ne vien natūralus saulės ritmas už lango, bet ir tai, ką darome kambaryje po sutemų.
Jei kalankę laikau ten, kur vakarais nuolat būnu pats, tamsos režimo metu ją paprasčiausiai perkeliu. Tai daug patikimiau nei tikėtis, kad keli metrai nuo lempos jau bus pakankama tamsa. Kai pumpurai susiformuoja ir tampa aiškiai matomi, tokio griežto režimo paprastai nebereikia – augalas gali grįžti į įprastą šviesią palangę.
Laistydamas elgiuosi kaip su sukulentu, o ne kaip su paprasta kambarine gėle
Kita dažna problema atsiranda tada, kai kalankę norisi prižiūrėti „per gerai“. Jos mėsingi lapai kaupia vandenį, todėl nuolat šlapias substratas nėra privalumas. Aš laistau tik tada, kai viršutinis žemės sluoksnis jau būna gerai pradžiūvęs. Vandens perteklių iš lėkštelės ar dekoratyvinio vazono visuomet išpilu.
Jeigu šaknys nuolat mirksta, jos gauna mažiau oro ir didėja puvimo rizika. Tokiu atveju augalas pirmiausia bando išgyventi, o ne krauti žiedus. Todėl man kur kas ramiau kalankę kelias dienas palaikyti sausesnę nei iš įpročio laistyti vien todėl, kad atėjo savaitgalis.
Didelis vazonas nepadeda žydėti greičiau
Kai augalas neauga taip, kaip norisi, kyla pagunda jį persodinti į gerokai didesnį vazoną. Su kalanke to nedarau. Per erdvioje talpoje daug substrato ilgiau išlieka drėgnas, o pats augalas daugiau energijos gali skirti šaknims ir vegetatyviniam augimui.
Renkantis naują vazoną pakanka tokio, kuris būtų tik šiek tiek didesnis už esamą šaknų gumulą. Dugne būtinos drenažo angos, o substratas turi būti purus ir greitai praleidžiantis perteklinį vandenį. Čia kalankė daug artimesnė sukulentams nei augalams, mėgstantiems nuolat drėgną žemę.
Po žydėjimo palieku ne viską, kas liko
Kai paskutiniai žiedai nuvysta, jų ant augalo nepalieku. Nudžiūvusius žiedynkočius nukerpu, o pernelyg ištįsusius ūglius galima šiek tiek patrumpinti. Taip krūmelis išlieka kompaktiškesnis ir skatinamas šakotis, todėl kitas žydėjimas gali atrodyti daug gražiau.
Jeigu visus metus nieko nekerpu, kalankė ilgainiui gali pasidaryti aukšta, reta ir prarasti tą dailią formą, kurią turėjo parduotuvėje. Nedidelis genėjimas po žydėjimo padeda išlaikyti tankesnę lają. Tik po stipresnio patrumpinimo neskubu iš karto stimuliuoti naujo žydėjimo – pirmiausia leidžiu augalui sustiprėti.
Per daug trąšų gali duoti priešingą rezultatą
Kai žiedų nėra, pirmas impulsas dažnai būna patręšti stipriau. Tačiau jei trąšose daug azoto, augalas gali puikiai auginti lapus ir visai neskubėti žydėti. Todėl aktyvaus augimo metu renkuosi saikingą tręšimą sukulentams arba žydintiems augalams skirtomis trąšomis.
Su koncentracija taip pat nepersistengiu. Kalankei nereikia kiekvieną savaitę gauti maksimalios gamintojo nurodytos dozės. Mano patirtimi, šiuo atveju saikingumas daug naudingesnis nei noras žydėjimą „išspausti“ trąšomis.
Dieną jai reikia kuo geresnės šviesos
Trumpa diena nereiškia, kad kalankę reikia laikyti tamsiame kambaryje visą laiką. Per tas 8–10 šviesos valandų jai kaip tik reikia gero apšvietimo. Jeigu šviesos per mažai, ūgliai pradeda tįsti, tarpai tarp lapų ilgėja, o pats krūmelis praranda kompaktišką formą.
Rudenį ir žiemą Lietuvoje šviesos natūraliai mažiau, todėl renkuosi kuo šviesesnę palangę. Esmė tokia: dieną – daug šviesos, vakare ir naktį – ilgas nepertraukiamos tamsos periodas. Šitos dvi sąlygos viena kitai neprieštarauja, nors iš pradžių gali taip pasirodyti.
Temperatūra taip pat gali padėti
Kalankei lengviau formuoti pumpurus, kai ji nestovi nuolat labai karštoje vietoje. Jei vazonas prispaustas prie pat radiatoriaus, substratas greitai perdžiūsta, o pats augalas patiria didesnius temperatūros svyravimus. Rudenį stengiuosi jai rasti šviesią, tačiau neperkaitintą vietą.
Staigių šalčių ar skersvėjų taip pat vengiu. Tai tropinės kilmės sukulentas, todėl šalta palangė, prie kurios naktį stipriai krenta temperatūra, nėra geriausia išeitis. Svarbiausia stabilumas – šviesa dieną, tamsa naktį ir be ekstremalių temperatūrų.
Žydėjimas prasideda ne nuo stebuklingo mišinio
Man labiausiai patinka tai, kad kalankei dažniausiai nereikia jokios virtuvinės gudrybės, cukraus vandens ar kito „stebuklingo“ mišinio. Jos žydėjimą daug stipriau lemia natūralus biologinis ritmas. Kai augalas kelias savaites gauna tinkamą dienos ir nakties santykį, jis gauna signalą, kad atėjo laikas formuoti žiedinius pumpurus.
Kai pagaliau tarp lapų pamatau mažus pumpurus, griežtą trumpų dienų režimą nutraukiu. Toliau kalankę laikau šviesioje vietoje, laistau saikingai ir nepertręšiu. Tada tas paprastas žalias krūmelis, kuris kelis mėnesius atrodė lyg visai pamiršęs žydėjimą, pamažu vėl pradeda virsti spalvinga puokšte.
