Kai pernai įsirengėme krosnį, pelenų atsirado daugiau, nei galėjau įsivaizduoti. Kibiras per kelias dienas. Mama, išgirdusi apie tai, apsidžiaugė: „Pelenai – geriausia trąša, mano tėvas viską jais barstydavo.“ Taip ir dariau. Visą žiemą nešiau pelenus į daržą ir sodą: po obelimis, ant braškių, ant bulvių lysvės, po šilauogių krūmais. Pavasarį bulvės užaugo šašuotos, šilauogės pagelto ir sunkiai sprogo, o braškių lysvėje žemė tapo kieta lyg pluta. Tik tada supratau, kad pelenai nėra stebuklas, kurį galima berti visur.
Turinys (7)
Kas iš tikrųjų yra pelenuose
Su pageltusiomis šilauogių šakelėmis nuvažiavau pas agronomę į ūkininkų konsultavimo įstaigą. Ji pirmiausia paklausė, kiek pelenų išbėriau. Kai pasakiau, kad kelis kibirus per žiemą, ji tik papurtė galvą.
Medžio pelenuose daug kalio ir kalcio, yra fosforo, magnio ir mikroelementų. Bet svarbiausia jų savybė – jie stipriai šarmingi. Pelenai veikia panašiai kaip kalkės: mažina dirvos rūgštingumą. Kai kuriems augalams tai naudinga, o kitiems – tikra nelaimė.
Azoto pelenuose beveik nėra, todėl jie nepakeičia visavertės trąšos. Jie tinka kaip priedas, o ne kaip pagrindinis maistas augalams.
Kodėl kentėjo šilauogės ir bulvės
Šilauogėms reikia rūgščios dirvos. Tik rūgščioje dirvoje jos gali pasisavinti geležį ir kitas medžiagas. Kai aš po jomis išbėriau pelenų, dirva tapo mažiau rūgšti, ir šilauogės pradėjo gelsti. Tas pats nutinka bruknėms, spanguolėms, rododendrams, hortenzijoms. Agronomė sakė, kad po tokiais augalais pelenų negalima berti niekada.
Bulvėms pelenai taip pat ne visada naudingi. Paprastasis bulvių šašas – tos šiurkščios, rudos dėmės ant gumbų – plinta labiau, kai dirva šarminė. Kai šviežiai papelenuotoje lysvėje pasodinau bulves, sukūriau šašui idealias sąlygas.
Pluta braškių lysvėje
Braškių lysvė buvo trečia mano bėda. Visą žiemą pelenus berdavau ant sniego tarp krūmų, nes atrodė patogu. Pavasarį, kai sniegas nutirpo, pelenai susimaišė su vandeniu ir viršutiniu žemės sluoksniu ir sudarė kietą, pilką plutą. Per ją sunkiai prasiskverbdavo vanduo ir oras, o jaunos braškių šaknys dusdavo.
Agronomė paaiškino, kad smulkūs pelenai, didesniu kiekiu išberti ant paviršiaus, gali sukibti panašiai kaip cementas. Todėl juos reikia ne pilti sluoksniu, o išbarstyti plonai ir įterpti į žemę ar sumaišyti su kompostu.
Tą pavasarį plutą teko purenti rankomis tarp kiekvieno krūmo. Dvi dienos ant kelių, ir dar ilgai skaudėjo nugarą.
Kur pelenai iš tiesų padeda
Agronomė paaiškino, kad pelenai gali būti puikus priedas, jei naudojami teisingai. Jie tinka rūgščioms dirvoms, kurias kitaip tektų kalkinti. Jie naudingi augalams, kuriems reikia daug kalio: pomidorams, agurkams, moliūgams, kopūstams, svogūnams, vaismedžiams. Kalis padeda formuoti vaisius ir didina atsparumą ligoms.
Bet svarbiausias dalykas – kiekis. Daugumai lysvių užtenka kelių saujų pelenų kvadratiniam metrui, ir ne kasmet. Tuos pačius plotus geriau pelenuoti kas kelerius metus, o ne kiekvieną žiemą. Jei pelenus barstai be saiko, dirva po kelerių metų tampa per šarminė, ir tada problemų turi beveik visi augalai.
Pelenai praverčia ir komposte. Nedidelis jų kiekis, išbarstytas tarp sluoksnių, mažina rūgštingumą ir praturtina kompostą kaliu. Kai kurie daržininkai pelenais pabarsto braškių ir kopūstų lapus nuo šliužų, nors po lietaus toks barjeras greitai nusiplauna.
Dar trys klaidos
Agronomė išvardijo ir kitas klaidas, kurias aš padariau. Pirma – pelenai iš visko, kas dega. Aš krosnyje kūrendavau ir dažytas lentas, ir lakuoto baldo likučius, ir laikraščius su spalvotais puslapiais. Tokiuose pelenuose gali būti sunkiųjų metalų ir cheminių medžiagų, kurios daržui nereikalingos. Sodui tinka tik pelenai iš švarios, nedažytos medienos.
Antra – pelenai ant sniego ir įšalusios žemės. Tirpstant sniegui, didelė dalis kalio nuteka su vandeniu ten, kur nereikia. Geriau pelenus laikyti sausoje statinėje ir išbarstyti pavasarį, prieš purenant žemę.
Trečia – pelenai kartu su mėšlu ar azoto trąšomis. Šarminiai pelenai skatina azoto išgaravimą, todėl dalis vertingų medžiagų tiesiog dingsta į orą. Juos reikia naudoti atskirai, su kelių savaičių pertrauka.
Kaip patikrinti dirvą
Grįžęs namo, ilgai žiūrėjau į kibirą pelenų prie krosnies. Agronomė patarė prieš kitą sezoną išsitirti dirvą arba bent nusipirkti paprastą rūgštingumo testą. Taip žinosiu, kurie mano sklypo plotai rūgštūs ir kur pelenai pravers, o kur jau kenkia. Tyrimas parodė, kad daržas buvo vidutiniškai rūgštus ir pelenų jam šiek tiek reikėjo. O šilauogių lysvė buvo nusmukusi gerokai žemiau, nei joms reikia.
Šilauogėms gelbėti agronomė patarė užpilti rūgščių durpių ir spygliuočių mulčio ir laistyti lietaus vandeniu. Per vieną sezoną jos atsigavo, nors pirmaisiais metais uogų buvo nedaug. Bulvių lysvę kitais metais perkėliau į kitą daržo vietą, kurioje pelenų niekada nebuvo, ir šašuotų gumbų beveik nebeliko.
Kaip dabar naudoju pelenus
Dabar pelenus kaupiu sandariame metaliniame kibire su dangčiu, nes karšti pelenai gali uždegti plastiką ar medį. Kai jie visiškai atvėsta, supilu į sausą statinę pašiūrėje. Pavasarį jų po truputį išberiu po kopūstais, pomidorais ir moliūgais, šiek tiek – į komposto krūvą. Po šilauogėmis, bulvėmis ir rododendrais – niekada.
Mama, išgirdusi visą istoriją, šyptelėjo ir prisiminė, kad jos tėvas pelenus berdavo ne visur, o tik po kopūstais ir agurkais. Visa kita jis atiduodavo kaimynei, kuri skalbdavo jais drabužius. Pasirodo, senoliai žinojo daugiau, nei aš prisiminiau. Jie pelenų netaupė, bet ir nebarstė aklai: kiekvienas kibiras turėjo savo vietą. Jei ir jūs žiemą renkate pelenus, nebarstykite jų kur papuola. Pelenai yra vertinga trąša, bet tik tiems augalams, kuriems jų reikia, ir tik tiek, kiek reikia.























