Braškių lysvė buvo mano pasididžiavimas. Šimtas krūmų, trys veislės, kurias rinkau kelerius metus, ir uogos, kurių užtekdavo ir mums, ir uogienei, ir kaimynų vaikams. Pernai spalio pabaigoje, perskaitęs orų prognozę apie artėjančias šalnas, visą lysvę uždengiau balta agroplėvele, kruopščiai prispaudęs kraštus akmenimis. Buvau ramus, kad braškės žiemos nebijos. Kovo pabaigoje, nuėmęs plėvelę, pamačiau pilką, pelėsiu apaugusį kilimą. Pusė krūmų buvo supuvę iki širdelės.
Turinys (7)
Šiltas lapkritis po plėvele
Kai bandžiau suprasti, kas nutiko, prisiminiau, koks buvo pernykštis ruduo. Po tų šalnų, kurių bijojau, atėjo šiltas, lietingas lapkritis. Kelias savaites termometras rodė penkis–aštuonis laipsnius šilumos. Po balta plėvele buvo dar šilčiau, ir braškės toliau augino lapus, tarsi būtų pavasaris.
Drėgmė po plėvele neišgaruodavo. Lapai buvo nuolat šlapi, oras nejudėjo. Tai idealios sąlygos pelėsiui ir puviniui. Kai pagaliau atėjo šalčiai, braškės buvo išlepintos ir nepasiruošusios žiemai.
Daržininko paaiškinimas
Su nuotraukomis nuėjau pas pažįstamą daržininką, kuris augina braškes pardavimui. Jis pasakė, kad tai viena dažniausių klaidų. Braškės yra gana atsparios šalčiui. Joms reikia ne šilumos, o užsigrūdinimo. Rudenį, kai dienos trumpėja ir pradeda šalti, braškės palaipsniui ruošiasi žiemai: sulėtina augimą, kaupia medžiagas šaknyse ir širdelėse. Kelios lengvos šalnos joms net naudingos.
Kai braškės uždengiamos per anksti, šis procesas sutrinka. Augalai lieka aktyvūs, minkšti, o po danga kaupiasi drėgmė ir šiluma. Daržininkas sakė, kad daugiau braškių pražūna nuo per ankstyvo uždengimo ir sušutimo nei nuo šalčio.
Jis paklausė dar vieno dalyko: ar po plėvele nebuvo pelių. Prisiminiau, kad pavasarį, nuimdamas plėvelę, mačiau kelis urvelius ir išgraužtas širdeles. Daržininkas paaiškino, kad šilta, sausa vieta po danga rudenį yra tikras viešbutis pelėms. Jos ten žiemoja ir graužia braškių šaknis bei širdeles.
Kaimyno braškės be jokios dangos
Labiausiai mane nustebino kaimyno lysvė. Jis savo braškių nedengė visai. Rudenį tik išravėjo, kai kur pabėrė komposto ir paliko jas sniegui. Pavasarį jo braškės buvo žalios, sveikos ir pražydo anksčiau už mano išlikusias.
Paklausiau, ar jis nebijo šalčio. Jis atsakė, kad braškės jo sode auga dvidešimt metų ir dengia jis jas tik tada, kai žiema būna be sniego ir spaudžia stiprūs šalčiai. „Braškei svarbiau kvėpuoti nei šilti“, – pasakė jis.
Vienas ženklas, kurio dabar laukiu
Dabar braškių nebeuždengiu pagal kalendorių ar prognozę. Laukiu vieno ženklo: kai dirvos paviršius pradeda įšalti ir ryte būna kietas, o naktimis kelias dienas iš eilės laikosi keli laipsniai šalčio. Tik tada braškės yra pasiruošusios žiemai, ir dangą galima uždėti. Mūsų krašte tai dažniausiai būna lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje, bet kiekvienais metais skirtingai.
Daržininkas pridūrė, kad jei žiema snieginga, braškių dengti beveik nereikia. Sniegas yra geriausia antklodė. Danga labiausiai reikalinga besniegėmis žiemomis, kai spaudžia stiprus šaltis, o žemė plika.
Šiemet pasidariau paprastą taisyklę. Kai rytą vaikščiodamas po sodą jaučiu, kad žemė po kojomis kieta ir traška, o ant braškių lapų baltas šerkšnas laikosi iki pietų, tada einu atnešti eglišakių. Ne anksčiau.
Kada danga vis dėlto būtina
Daržininkas paaiškino, kada braškes dengti tikrai būtina. Pirmiausia – jaunus, šiais metais pasodintus krūmus. Jų šaknys dar negilios, ir stiprus šaltis be sniego jiems pavojingiausias. Antra – jautresnes, šiltesnių kraštų veisles, kurios mūsų žiemoms mažiau pritaikytos. Trečia – lysves vėjuotose, atvirose vietose, iš kurių vėjas nupučia sniegą.
Bet ir šiais atvejais svarbiausia ne skubėti. Geriau uždengti savaite vėliau, nei mėnesiu anksčiau.
Kuo dengiu dabar
Agroplėvelę naudoju tik ant lankų ir tik besniegiais šalčiais, o pirmenybę teikiu eglišakiams. Jie praleidžia orą, sulaiko sniegą ir neleidžia drėgmei kauptis. Kai kurie daržininkai naudoja šiaudus ar sausus lapus, bet daržininkas perspėjo, kad šiaudai gali pritraukti peles, o šlapi lapai suslūgsta ir sušutina augalus.
Prieš uždengdamas išrenku nudžiūvusius, dėmėtus lapus ir piktžoles. Sveikų žalių lapų nenupjaunu, nes jie maitina augalą ir apsaugo širdelę. Pavasarį dangą nuimu vos nutirpus sniegui, kad braškės neišsileistų po ja.
Ir dar vienas dalykas, kurį dabar darau prieš uždengdamas: apeinu lysvę ir paieškau pelių urvelių. Jei randu, eglišakius dedu tik vėliau, kai žemė visiškai įšąla ir pelės nebeturi kur rausti. Kartais šalia lysvės pastatau ir paprastą gaudyklę.
Ką išgelbėjau
Iš šimto krūmų išliko kiek daugiau nei penkiasdešimt. Pavasarį išpjoviau supuvusius, likusius nuvaliau nuo pelėsiu apaugusių lapų ir patręšiau. Vasarą jie išleido daug ūsų, ir iš jų įšakninau naujų daigų. Rudenį lysvė vėl buvo pilna, tik iš trijų veislių liko dvi, nes rečiausios išgelbėti nepavyko.
Tos veislės krūmus kadaise buvau gavęs iš senos daržininkės, kuri jau nebeaugina braškių. Nusipirkti jos niekur neradau. Tai buvo brangiausia mano klaidos kaina – ne uogos, o veislė, kurios nebeatgausiu.
Kaimynas, kurio braškės žiemojo be dangos, atnešė man kelias dešimtis savo daigų. Jie prigijo puikiai, ir dabar mano lysvėje auga trys veislės: dvi mano ir viena jo. Kai paklausiau, ką jam už juos atsilyginti, jis tik nusijuokė ir pasakė, kad užteks, jei daugiau braškių nebeuždengsiu spalį.
Šį rudenį braškės dar neuždengtos. Lapkričio vidurys, naktimis lengvos šalnos, o eglišakiai jau sukrauti prie lysvės ir laukia. Jei ir jūs ruošiatės dengti braškes, neskubėkite. Leiskite joms pajusti šaltį ir užsigrūdinti. Uždenkite tik tada, kai žemė pradeda įšalti, ir tik tuo, kas leidžia joms kvėpuoti. Pavasarį vietoje pilko pelėsio rasite žalias, sveikas širdeles.























