Obelis kieme augo dar tada, kai pirkome šį namą. Senoji šeimininkė sakė, kad ją pasodino jos vyras, grįžęs iš kariuomenės, vadinasi, medžiui buvo per keturiasdešimt metų. Pirmus kelerius metus ji derėjo kaip pašėlusi: rugsėjį obuolius dalydavome kaimynams kibirais. Paskui derlius ėmė mažėti, kol pernai ant viso medžio suskaičiavau vos keliolika smulkių, kreivų obuoliukų. Rudenį pasiskolinau iš kaimyno grandininį pjūklą ir pasakiau žmonai, kad žiemą obelį nupjausiu. Ji neprieštaravo. Prieštaravo tik vienas žmogus, kurio tada dar nepažinojau.
Turinys (7)
Sodininkas, kuris užsuko netyčia
Tą lapkričio dieną pro mūsų tvorą ėjo vyresnis vyras su šuniu. Pamatęs mane su pjūklu prie obels, sustojo ir paklausė, ką darysiu. Kai pasakiau, jis paprašė leidimo užeiti. Apėjo medį, pakėlė galvą į lają, pabeldė į kamieną ir pasakė: „Šita obelis sveikesnė už mane. Ji ne sena, ji tiesiog niekada negenėta.“
Paaiškėjo, kad jis visą gyvenimą dirbo sodininkystės ūkyje, o dabar, išėjęs į pensiją, gyvena kitoje gatvės pusėje. Pasiūlė parodyti, ką su tokiu medžiu galima padaryti. Pjūklą tą dieną nunešiau atgal kaimynui.
Kodėl sena obelis nustoja derėti
Kitą savaitgalį sodininkas atėjo su savo įrankiais ir paaiškino, kas vyksta su medžiu. Per dešimtmečius obelies laja užaugo tanki kaip krūmas. Šakos auga viena per kitą, kryžiuojasi, trinasi, o į lajos vidų beveik nepatenka saulės. Obuoliai mezgasi tik lajos viršuje ir pakraščiuose, kur pasiekia šviesa, o ten jų nedaug ir jie smulkūs.
Be to, senoje lajoje kasmet išauga daugybė vertikalių ūglių, kuriuos sodininkai vadina vilkūgliais. Jie neduoda vaisių, bet atima iš medžio daug jėgų. Mano obelyje jų buvo šimtai, ištisas šluotų miškas.
„Medis dirba ne derliui, o savo krūmynui išlaikyti“, – pasakė jis ir parodė, kaip atrodo vaisinės šakelės – trumpos, susiraukšlėjusios, su storais pumpurais. Jų buvo, bet jos visos buvo giliai šešėlyje.
Kodėl ne viskas iš karto
Pirmoji mano mintis buvo nupjauti viską, kas atrodo nereikalinga, per vieną dieną. Sodininkas mane sustabdė. Jei iš senos obels per vieną kartą išpjausi pusę lajos, medis patirs šoką. Kitą pavasarį jis atsakys tuo, ką moka geriausiai: išaugins dar daugiau vilkūglių, ir viskas prasidės iš naujo. Be to, didelės žaizdos ant seno medžio gyja lėtai ir pro jas patenka puvinys.
Taisyklė, kurią jis pasakė, buvo paprasta: per vieną žiemą išpjauti ne daugiau kaip ketvirtadalį ar trečdalį lajos. Atjauninimą išskirstyti per tris žiemas. Genėti, kai medis ramybės būsenos, mūsų krašte geriausia vėlyvą žiemą ar anksti pavasarį, kai nebėra didelių šalčių.
Įrankiai ir saugumas
Prieš pradedant sodininkas apžiūrėjo mano įrankius ir pusę jų atidėjo į šoną. Atšipęs sekatorius ir surūdijęs pjūklelis, pasak jo, ne pjauna, o drasko medieną, ir tokios žaizdos gyja blogai. Jis atsinešė savo: aštrų sodo pjūklą, ilgakotes žirkles aukštoms šakoms ir sekatorių, kurį prieš darbą nuvalė spiritu.
Dar jis paprašė manęs nelipti į medį. Seni medžiai turi trapių, viduje supuvusių šakų, kurios atrodo tvirtos, bet lūžta po žmogaus svoriu. Dirbome nuo tvirtų, gerai pastatytų kopėčių, ir visada vienas laikė kopėčias, kol kitas pjovė.
Pirmoji žiema
Kovo pradžioje pradėjome. Pirmiausia išpjovėme visas sausas, nulūžusias ir ligotas šakas. Paskui – kelias dideles šakas, kurios augo į lajos vidų ir kryžiavosi su kitomis. Sodininkas kiekvieną kartą prieš pjaudamas apeidavo medį ir ilgai žiūrėdavo, kuri šaka trukdo labiausiai. Didžiąsias šakas pjovė per kelis kartus, kad nulūžusi šaka neatplėštų žievės nuo kamieno.
Pjūvius darė ne prie pat kamieno ir ne paliekant ilgą kelmą, o prie šakos pagrindo esančio sustorėjimo – vadinamojo žiedo. Iš ten žaizda gyja greičiausiai. Didesnes žaizdas užtepė sodo tepalu.
Tą pavasarį į lajos vidų pirmą kartą per daugelį metų pateko saulė. Rudenį obuolių buvo nedaug daugiau, bet jie buvo didesni ir raudonesni.
Šakas, kurias išpjovėme, sukapojau malkoms. Obelies mediena dega lėtai ir kvepia, todėl tą žiemą krosnyje kūrenosi ne sena obelis, o jos perteklius. Žmona juokėsi, kad medis mums atsilygino du kartus.
Antroji ir trečioji žiemos
Antrąją žiemą sumažinome medžio aukštį. Viršūnė buvo išaugusi tiek, kad obuolių nuo jos nepasiekdavo jokios kopėčios. Sodininkas patrumpino centrinius stiebus iki šoninių šakų, kurios auga į išorę. Taip pat išretinome dalį vilkūglių, bet ne visus: kelis, augančius tinkamose vietose, palenkėme ir pririšome. Per kelerius metus jie virs naujomis vaisinėmis šakomis.
Trečiąją žiemą darbai buvo smulkesni. Retinome, trumpinome, formavome. Medis jau atrodė visai kitaip: laja tapo erdvi, šviesi, žemesnė. Iš kiemo buvo matyti dangus pro šakas.
Ruduo, kurio nelaukiau
Trečiaisiais metais po pirmojo genėjimo obelis užderėjo taip, kaip pirmaisiais mūsų gyvenimo čia metais. Obuoliai buvo dideli, gražūs, ir jų buvo galima pasiekti nuo nedidelių kopėčių. Kai rugsėjį vėl nešiojome kibirus kaimynams, pirmasis kibiras iškeliavo per gatvę, sodininkui.
Jis paėmė obuolį, pavartė rankoje ir pasakė, kad po kelerių metų medžiui vėl reikės pagalbos, tik jau mažesnės. Atjauninta obelis nėra amžina, bet dar dvidešimt metų derės tikrai. Kas antrą žiemą jis ateina apžiūrėti medžio, o aš jau pats geniu mažesnes šakas.
Kartais pagalvoju, kad jei tą lapkričio dieną jis būtų ėjęs kita gatve, toje vietoje dabar stovėtų kelmas. Todėl, jei jūsų kieme auga sena, nebederanti obelis, prieš imdami pjūklą pažiūrėkite į ją kitomis akimis. Gal jai reikia ne kirvio, o kelių žiemų kantrybės.























