Kiekvieną kartą pamačiusi alaviją ant virtuvės palangės prisimenu vaikystėje matytus namus, kuriuose šis augalas stovėdavo šalia pelargonijų. Jo niekas ypatingai nepuoselėdavo dėl gražių žiedų ar neįprastos išvaizdos. Mėsingi, smailūs lapai buvo saugomi dėl visai kitos priežasties – alavijas anuomet dažnai buvo vadinamas namų daktaru.
Turinys (10)
- 1. Alavijas gali būti naudingas odos priežiūrai, bet ne kiekvienam nudegimui
- 2. Kodėl alavijų gelis dažnai naudojamas sausai rankų odai?
- 3. Ar alavijas padeda odai po darbų sode ir saulėje?
- 4. Ar vienas alavijo vazonas gali padidinti drėgmę virtuvėje?
- 5. Kaip prižiūriu alaviją, kad jo lapai išliktų tvirti ir žali?
- 6. Kodėl naminio alavijo sulčių nereikėtų pilti į arbatą ar kitus gėrimus?
- Svarbiausi patarimai iš mano patirties
- Dažniausios klaidos auginant alaviją virtuvėje
- Dažniausiai užduodami klausimai
- Kodėl alaviją vis tiek verta auginti namuose?
Jei kas nors nusibrozdindavo ranką ar nusidegindavo pirštą, šeimininkės neretai pirmiausia prisimindavo būtent šį augalą. Tačiau šiandien, kai apie odos priežiūrą ir augalinių medžiagų poveikį žinome daugiau, į kai kuriuos senus įpročius verta pažvelgti atsargiau.
Man alavijas patinka dar ir dėl to, kad nereikalauja kasdienio dėmesio. Jis gali ilgai augti šviesioje virtuvėje, neblogai pakelia sausą kambario orą, o tinkamai prižiūrimas metų metus išlieka dekoratyvus. Vis dėlto ne viskas, kas natūralu, būtinai yra saugu: šviežio alavijo lapo sultys nėra tas pats, kas specialiai pagamintas kosmetinis gelis.
Ypač svarbu atskirti skaidrų lapo minkštimą nuo gelsvo, po odele esančio sulčių sluoksnio. Todėl pasidalysiu šešiais dalykais, dėl kurių verta auginti alaviją, ir paaiškinsiu, kada geriau naudoti patikrintas odos priežiūros priemones, o ne naminius receptus.
1. Alavijas gali būti naudingas odos priežiūrai, bet ne kiekvienam nudegimui
Virtuvėje smulkūs nudegimai pasitaiko labai lengvai. Kartais pakanka neatsargiai paliesti karštą puodą, orkaitės skardą ar garuojantį dangtį. Būtent dėl tokių situacijų anksčiau alavijas buvo laikomas itin naudingu augalu. Tačiau jeigu nusideginčiau ranką, pirmiausia tikrai nesiskubinčiau pjauti jo lapo.
Pirmoji pagalba nudegus – maždaug 20 minučių vėsinti pažeistą vietą po vėsiu tekančiu vandeniu. Vanduo turi būti vėsus, bet ne ledinis, o ledo tiesiai prie nudegimo dėti nereikėtų. Jei ant piršto yra žiedas ar kita spaudžianti detalė, ją verta nuimti, kol neprasidėjo tinimas. Didesni, gilūs, pūslėti ar jautriose vietose esantys nudegimai reikalauja tinkamo medicininio įvertinimo.
Specialiai paruoštas alavijų gelis kartais naudojamas nedideliam paviršiniam odos sudirgimui nuraminti. Kai kuriuose tyrimuose pastebėta galima nauda paviršinių nudegimų gijimui, tačiau įrodymai nėra vienodi, todėl alavijo nelaikyčiau universalia gydymo priemone. Be to, šviežiai nupjautas kambarinio augalo lapas nėra sterilus. Ant pažeistos, atviros ar pūslėtos odos jo sulčių netepčiau, nes jos gali sudirginti arba užteršti žaizdą.
Man svarbiausia atsiminti teisingą veiksmų eilę. Pirmiausia nudegimą vėsinu ir įvertinu jo rimtumą, o ne ieškau augalo lapo. Jei oda tik lengvai sudirgusi ir nepažeista, galiu rinktis tam skirtą kosmetinį preparatą, atsižvelgdama į jo naudojimo instrukciją. Tačiau stipresnio nudegimo atveju naminių priemonių nebandau laikyti gydymo pakaitalu.
2. Kodėl alavijų gelis dažnai naudojamas sausai rankų odai?
Po indų plovimo, valymo priemonių naudojimo ir dažno rankų plovimo oda kartais tampa sausa, šiurkšti ir nemaloniai tempia. Ypač tai pastebiu šaltuoju metų laiku, kai lauke vėsu, o namuose veikia šildymas. Neatsitiktinai alavijų gelio galima rasti įvairiuose rankų kremuose ir drėkinamuosiuose losjonuose. Jis vertinamas kaip vienas iš ingredientų, padedančių suteikti odai drėgmės ir malonų švelnumo pojūtį.
Vis dėlto kosmetinėje priemonėje esantis alavijas nėra vienintelis jos veiksmingumą lemiantis komponentas. Didelę reikšmę turi ir glicerinas, riebalinės medžiagos bei kiti ingredientai, kurie padeda išlaikyti drėgmę odoje. Todėl man svarbiau visas kremo sudėties ir odos poreikių derinys, o ne vien ryškus alavijo paveikslėlis ant pakuotės. Jei rankos labai sausos, dažnai naudingesnis būna sodresnis bekvapis kremas, tepamas po plovimo.
Kai kurios šeimininkės iki šiol naudoja tiesiai iš alavijo lapo paimtą skaidrų minkštimą. Tačiau toks būdas turi trūkumų, nes po lapo odele esantis gelsvas skystis gali dirginti odą. Be to, jautresniems žmonėms net ir skaidrus alavijų gelis kartais sukelia alerginę reakciją. Todėl pati rinkčiausi patikrintą kosmetinį produktą, o naują priemonę pirmiausia išbandyčiau nedideliame sveikos odos plote.
3. Ar alavijas padeda odai po darbų sode ir saulėje?
Po ilgesnės dienos sode rankos kartais būna ne tik pavargusios, bet ir išsausėjusios. Žemė, vėjas, dažnas plovimas ir saulė gali sustiprinti tempimo pojūtį, todėl vakare norisi odą palepinti. Tokiais atvejais man patinka lengvos drėkinamosios priemonės, kurių sudėtyje yra alavijų gelio. Jos gali suteikti malonų vėsinantį pojūtį ir padėti sumažinti sausumo diskomfortą.
Tačiau alavijas nėra apsauga nuo saulės. Net jei kosmetinis gelis maloniai vėsina, jis nepakeičia plataus spektro apsauginio kremo nuo ultravioletinių spindulių. Ilgiau būnant lauke taip pat svarbu tinkami drabužiai, pavėsis ir pakankama apsauga nuo tiesioginės saulės. Jei oda stipriai nudegė, atsirado pūslių ar bloga savijauta, vien drėkinamuoju geliu pasikliauti nereikėtų.
Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau domėdamasi odos priežiūra, yra skirtumas tarp kosmetinio komforto ir gydymo. Priemonė gali sumažinti nemalonų tempimo pojūtį, bet tai nereiškia, kad ji pašalina pačią odos pažeidimo priežastį. Todėl po darbų sode pirmiausia švelniai nuplaunu odą, o vėliau naudoju tinkamą drėkinamąjį kremą. Tokia paprasta priežiūra man atrodo patikimesnė už neaiškios sudėties naminius mišinius.
4. Ar vienas alavijo vazonas gali padidinti drėgmę virtuvėje?
Kartais galima išgirsti, kad kambariniai augalai padeda drėkinti orą. Iš dalies tai tiesa, nes augalai per lapus išgarina tam tikrą vandens kiekį. Vis dėlto alavijas yra sukulentas, prisitaikęs taupiai naudoti sukauptą drėgmę. Todėl nereikėtų tikėtis, kad vienas vazonas pastebimai pakeis visos virtuvės oro drėgnumą.
Jei kambaryje higrometras rodo labai sausą orą, alavijas neatstos oro drėkintuvo. Kita vertus, pats augalas gana gerai prisitaiko prie įprasto kambario oro ir nereikalauja nuolatinio purškimo vandeniu. Man tai vienas didžiausių jo privalumų, nes nereikia kasdien rūpintis lapų drėkinimu. Svarbiau suteikti pakankamai šviesos ir neperlaistyti šaknų.
Taip pat svarbu suprasti, kad virtuvė ne visada yra pati tinkamiausia vieta alavijui. Jeigu palangė labai tamsi arba augalas nuolat gauna karštų garų nuo viryklės, jam gali būti nepatogu. Renkantis vietą geriau žiūrėti į apšvietimą, temperatūrą ir oro judėjimą. Vazoną laikau toliau nuo tiesioginio karščio, skersvėjų ir vietų, kur jį būtų lengva netyčia apversti.
5. Kaip prižiūriu alaviją, kad jo lapai išliktų tvirti ir žali?
Alavijas man patinka dėl paprastos priežiūros. Jo nereikia laistyti kasdien, o mėsingi lapai leidžia augalui kurį laiką išgyventi be papildomo vandens. Tačiau būtent ši savybė kartais suklaidina pradedančius augintojus: atrodo, kad jeigu augalas gražus, galima pilti vandens kuo daugiau. Iš tiesų nuolat šlapia žemė alavijui dažnai daug pavojingesnė už trumpą sausros laikotarpį.
Vazoną statau šviesioje vietoje, kur augalas gauna pakankamai dienos šviesos. Alavijai mėgsta ryškų apšvietimą ir, palaipsniui pripratinti, gali pakęsti tiesioginę saulę, tačiau staigiai perkeltas iš tamsesnės vietos į kaitrią saulę augalas gali apdegti. Todėl pasikeitus metų laikui atidžiai stebiu lapų spalvą. Jei jie ima neįprastai rausti, gelsti ar atsiranda sausų pažeidimų, įvertinu, ar augalas negauna per daug intensyvios šviesos.
Laistau tik tada, kai substratas gerai pradžiūsta. Prieš imdama laistytuvą patikrinu ne vien patį žemės paviršių, bet ir gilesnį sluoksnį. Kai jau laistau, sudrėkinu substratą, leidžiu vandeniui ištekėti per vazono dugno angas ir išpilu perteklių iš lėkštelės. Žiemą, kai šviesos mažiau ir augalas auga lėčiau, vandens paprastai reikia rečiau.
Alavijui parenku purų, vandeniui laidų substratą, tinkamą sukulentams. Man svarbu, kad vazonas turėtų drenažo angas, nes net ir geriausia žemė nepadės, jeigu vanduo nuolat stovės prie šaknų. Taip pat nelaikau augalo prispausto prie šalto lango stiklo, ypač žiemą. Šalčio pažeisti lapai gali suminkštėti, pakeisti spalvą ir nebeatsistatyti.
Jeigu pastebiu, kad alavijo lapai tampa neįprastai minkšti, permatomi arba prie pagrindo pradeda pūti, pirmiausia tikrinu drėgmę vazone. Tokie požymiai gali reikšti šaknų problemas, ypač jei žemė ilgai buvo šlapia. Tada nesistengiu padėti augalui dar gausesniu laistymu. Geriau įvertinu šaknis, substrato būklę ir prireikus pašalinu aiškiai supuvusias dalis.
6. Kodėl naminio alavijo sulčių nereikėtų pilti į arbatą ar kitus gėrimus?
Šis klausimas man atrodo vienas svarbiausių, nes senesniuose naminiuose patarimuose alavijas kartais minimas kaip priemonė skrandžiui ar virškinimui. Tačiau šviežio kambarinio augalo lapas nėra tas pats, kas specialiai apdorotas maisto ar farmacijos produktas. Ypač daug atsargumo reikia dėl gelsvo sulčių sluoksnio, esančio po lapo odele. Jame gali būti antrachinonų, tarp jų aloino, pasižyminčių stipriu laisvinamuoju poveikiu.
Tokios medžiagos gali sukelti pilvo spazmus, viduriavimą ir kitų nepageidaujamų reakcijų. Dėl to pati niekada nepatarčiau savarankiškai spausti naminio alavijo sulčių ir jų gerti. Net jei kažkas pasakoja, kad taip darė daugelį metų, tai nėra pakankamas tokio vartojimo saugumo įrodymas. Ypač atsargiai reikėtų elgtis nėštumo metu, vartojant vaistus arba sergant lėtinėmis ligomis.
Man kur kas priimtinesnė mintis auginti alaviją kaip dekoratyvų sukulentą, o odos priežiūrai naudoti specialiai tam paruoštas kosmetines priemones. Nereikėtų manyti, kad žodis „natūralus“ automatiškai reiškia „nekenksmingas“. Be to, namuose auginami skirtingi alavijų tipai, ir ne kiekvienas augalas tiksliai atitinka kosmetikos gaminiuose naudojamą rūšį. Todėl nuo savarankiško lapų vartojimo maistui susilaikau.
Svarbiausi patarimai iš mano patirties
Jeigu reikėtų įvardyti vieną alavijo priežiūros taisyklę, rinkčiausi saikingą laistymą. Šis augalas geriau jaučiasi, kai tarp laistymų jo žemė spėja gerai pradžiūti, o šaknys gauna oro. Todėl nebandau jo prižiūrėti taip pat kaip drėgmę mėgstančių tropinių kambarinių augalų. Kuo mažiau nereikalingo vandens vazone, tuo mažesnė rizika, kad šaknys pradės pūti.
Man taip pat svarbu pasirinkti tinkamą vietą. Šviesi palangė dažniausiai tinka geriau negu tamsus virtuvės kampas, tačiau augalą reikia saugoti nuo staigių temperatūros pokyčių. Žiemą ypač atkreipiu dėmesį, kad jo lapai nesiliestų prie labai šalto stiklo. O vasarą prie stiprios saulės pratinu pamažu, kad neatsirastų nudegusių plotelių.
Dar viena mano taisyklė – be reikalo nepjaustyti sveikų alavijo lapų. Kartais kyla pagunda nulaužti vieną lapą dėl kokios nors naminės procedūros, tačiau jaunas augalas dėl to gali nusilpti. Pažeista lapo dalis nebeatauga taip, kaip anksčiau, o dažnas pjaustymas gadina augalo išvaizdą. Todėl mieliau leidžiu alavijui ramiai augti ir stiprėti.
Dažniausios klaidos auginant alaviją virtuvėje
Dažniausiai alavijui pakenkiama per dažnai jį laistant. Kai vazone nuolat kaupiasi vanduo, šaknys gali pradėti pūti, o lapai prarasti tvirtumą. Kita klaida – laikyti augalą ten, kur jam trūksta šviesos. Tokiomis sąlygomis lapai gali išstypsti, augalas praranda kompaktišką formą ir atrodo silpnesnis.
Trečia klaida – manyti, kad alavijo lapą galima be jokio pasiruošimo naudoti kaip vaistą. Šviežio augalo sultys nėra sterilios, o kai kurios lapo medžiagos gali sudirginti odą arba sukelti nepageidaujamų reakcijų jas nurijus. Todėl šio augalo nelaikau pirmosios pagalbos priemonių pakaitalu. Virtuvėje daug svarbiau turėti tinkamų žaizdų priežiūros priemonių ir žinoti, kaip elgtis nusideginus.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar galima šviežiu alavijo lapu patepti nudegusią ranką?
Šviežiai nupjauto kambarinio augalo lapo ant nudegusios ar pažeistos odos netepčiau. Pirmiausia nudegimą reikėtų maždaug 20 minučių vėsinti po vėsiu tekančiu vandeniu ir įvertinti jo rimtumą. Jei oda nepažeista, tam tikrais atvejais galima naudoti specialiai paruoštą kosmetinį alavijų gelį, tačiau jis nepakeičia tinkamos nudegimų priežiūros.
Kaip dažnai reikia laistyti alaviją žiemą?
Vieno tikslaus intervalo nėra, nes viskas priklauso nuo kambario temperatūros, šviesos kiekio, vazono dydžio ir substrato. Žiemą alavijas paprastai auga lėčiau, todėl vandens jam reikia mažiau negu vasarą. Aš laistau tik gerai pradžiūvus žemei ir niekada nepalieku vandens pertekliaus lėkštelėje.
Ar alavijas iš tikrųjų drėkina kambario orą?
Kaip ir kiti augalai, alavijas išgarina tam tikrą drėgmės kiekį, tačiau jis yra sukulentas ir vandenį naudoja gana taupiai. Vienas vazonas reikšmingai nepakeis virtuvės oro drėgnumo. Jeigu kambaryje oras iš tiesų per sausas, geriau drėgmę išmatuoti higrometru ir rinktis tinkamą sprendimą pagal rodmenis.
Ar alavijo sultis galima gerti?
Savarankiškai ruoštų šviežio alavijo lapų sulčių gerti nerekomenduoju. Po lapo odele esančiame gelsvame skystyje gali būti stipriai laisvinančių ir nepageidaujamą poveikį sukeliančių medžiagų. Namų sąlygomis sunku užtikrinti tinkamą tokių medžiagų pašalinimą, todėl augalą geriau palikti dekoratyviniam auginimui.
Ar alavijas pavojingas katėms ir šunims?
Taip, alavijas gali būti toksiškas katėms ir šunims, jei jie suėda jo dalių. Todėl vazono nelaikau ten, kur augintiniai galėtų lengvai pasiekti ir kramtyti lapus. Jei gyvūnas suėdė alavijo ir atsirado vėmimas, viduriavimas ar kitų negalavimų, reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją.
Kodėl alaviją vis tiek verta auginti namuose?
Man alavijas išlieka vienu mieliausių kambarinių augalų, nors šiandien į jo tariamas gydomąsias galias žiūriu kur kas atsargiau. Jis dekoratyvus, nereikalauja nuolatinio laistymo ir gali ilgai augti šviesioje vietoje. Tinkamai prižiūrimas alavijas puošia virtuvę net žiemą, kai už lango trūksta žalumos. O jo istorija primena, kaip dažnai mūsų močiutės kasdienius rūpesčius spręsdavo tuo, ką turėdavo po ranka.
Vis dėlto svarbiausia atskirti gražią tradiciją nuo saugios praktikos. Specialiai paruoštos alavijų kosmetinės priemonės gali būti naudingos odos priežiūrai, tačiau šviežiais kambarinio augalo lapais nebandau gydyti nudegimų ar virškinimo negalavimų. Augalui leidžiu ramiai augti, o savo sveikata rūpinuosi patikrintomis priemonėmis. O ar jūsų namuose dar auga alavijas, kurį anksčiau visi vadindavo namų daktaru? Pasidalykite savo prisiminimais ir auginimo patirtimi komentaruose!























