Kai kaimynas, laikantis karvę, pasiūlė veltui atvežti mėšlo, apsidžiaugiau. Rudenį mūsų sode buvo trys jaunos obelys, pasodintos prieš porą metų, ir aš norėjau joms padėti augti. Mėšlą, dar šviežią, garuojantį, išdalijau aplink kiekvieną obelį storu sluoksniu, iki pat kamieno. Galvojau, kad pavasarį jos sužaliuos kaip niekada. Pavasarį dvi obelys išsprogo vėlai ir silpnai, jų lapai buvo smulkūs ir gelsvi, o viena taip ir nesužaliavo. Kai sodininkas, kurį pasikviečiau, atkasė žemę prie šaknų, jis papurtė galvą: „Jūs jas nudeginote.“
Turinys (9)
Kodėl šviežias mėšlas degina
Sodininkas paaiškino, kad šviežiame mėšle yra labai daug azoto, ypač amoniako pavidalu, ir druskų. Kai jo daug ir jis tiesiogiai liečiasi su šaknimis ar kamienu, jis veikia kaip per stipri trąša. Šaknys, ypač jaunos ir smulkios, tiesiog „nudega“. Be to, šviežias mėšlas, irdamas, išskiria šilumą ir dujas, kurios gali pažeisti šaknis.
Mano atveju mėšlas gulėjo iki pat kamieno. Drėgnas mėšlas aplink kamieną taip pat gali sukelti žievės puvimą ir sudaryti sąlygas ligoms. O po storu mėšlo sluoksniu žiemą mielai įsikuria pelės, kurios graužia jaunų medelių žievę.
Kokios dar problemos
Sodininkas papasakojo ir apie kitus šviežio mėšlo trūkumus. Jame dažnai būna piktžolių sėklų, kurios praeina pro gyvūno virškinimo traktą nepažeistos ir vėliau sudygsta. Jame gali būti ir ligų sukėlėjų bei parazitų. Todėl šviežias mėšlas daržovėms, kurios valgomos žalios, ypač pavojingas.
Be to, kai kurie gyvuliai šeriami pašarais ar gydomi vaistais, kurių likučiai patenka į mėšlą. Todėl visada verta paklausti, iš kur mėšlas ir kaip buvo laikomi gyvuliai.
Ką reikėjo daryti
Sodininkas pasakė, kad mėšlas yra puiki trąša, bet tik tada, kai jis tinkamai paruoštas. Šviežią mėšlą reikia kompostuoti arba bent jau leisti jam perpūti. Perpuvęs mėšlas yra tamsus, birus, beveik bekvapis, panašus į žemę. Jame azotas yra jau pasikeitęs į formą, kuri augalams prieinama palaipsniui ir nedegina šaknų.
Mėšlas perpūva per vienus ar dvejus metus, priklausomai nuo to, kaip jis laikomas. Krūvoje, kurią kartkartėmis permaišai ir kuri yra drėgna, bet ne šlapia, tai vyksta greičiau.
Kaip dabar kompostuoju mėšlą
Dabar mėšlą, kurį atveža kaimynas, kraunu į atskirą krūvą sodo kampe, toliau nuo vaismedžių ir šulinio. Krūvą darau maždaug metro aukščio ir pločio. Sluoksniuoju mėšlą su šiaudais, lapais ir sodo atliekomis. Šiaudai ir lapai prideda anglies, kuri subalansuoja daug azoto turintį mėšlą, ir pagerina krūvos aeraciją.
Krūvą uždengiu senu brezentu ar plėvele, kad lietus neišplautų maisto medžiagų, bet palieku kraštus šiek tiek atvirus, kad oras patektų. Sausą vasarą krūvą kartais palaistau, nes visiškai išdžiūvęs mėšlas neperpūva. Kelis kartus per sezoną krūvą permaišau šakėmis. Po metų, kai mėšlas tampa tamsus ir birus, jis paruoštas naudoti.
Kaip ir kada tręšti vaismedžius
Perpuvusį mėšlą vaismedžiams dabar dedu ne prie pat kamieno, o ten, kur yra daugiausia siurbiančių šaknų – po lajos kraštu ir šiek tiek už jo. Šaknys, kurios siurbia vandenį ir maisto medžiagas, yra ne prie kamieno, o ten, kur baigiasi šakos. Prie kamieno palieku kelių dešimčių centimetrų tarpą be jokio mulčio.
Sluoksnį darau ploną, kelių centimetrų, ir lengvai įterpiu į viršutinį dirvos sluoksnį. Perpuvusį mėšlą dažniausiai naudoju rudenį ar ankstyvą pavasarį. Sodininkas patarė vaismedžių netręšti daug azoto vasaros antroje pusėje, nes tada jie augina ūglius, kurie nespėja sumedėti iki žiemos ir nušąla.
Ar šviežias mėšlas visai netinka
Sodininkas pasakė, kad šviežią mėšlą galima naudoti, bet atsargiai. Jį galima išberti rudenį ant tuščių daržo lysvių, kur pavasarį bus sodinami augalai, ir užkasti į dirvą. Per žiemą jis šiek tiek perpus, o pavasarį, kol bus sodinami augalai, dalis jo stiprumo išnyks. Bet ir tada geriau nesodinti ten šakniavaisių, kurie valgomi žali, pavyzdžiui, morkų ar ridikėlių, o rinktis augalus, kurie mėgsta daug maisto medžiagų, pavyzdžiui, kopūstus ar moliūgus.
Šviežią mėšlą kai kurie daržininkai naudoja ir šiltoms lysvėms bei šiltnamiams. Užkastas po žemės sluoksniu, irdamas jis šildo dirvą iš apačios. Bet tam reikia žinoti, ką darai, ir augalus sodinti tik ant storo žemės sluoksnio virš mėšlo.
Skirtingi mėšlai
Sužinojau ir tai, kad mėšlas mėšlui nelygu. Karvių mėšlas yra švelnesnis ir lėčiau irstantis. Arklių mėšlas yra „karštesnis“, greičiau įkaista ir perpūva. Vištų mėšlas yra labai koncentruotas ir stiprus, jo šviežio niekada negalima dėti tiesiai prie augalų. Jį geriausia kompostuoti arba skiesti vandeniu ir naudoti nedideliais kiekiais. Triušių ir ožkų mėšlas yra sausesnis ir mažiau „degina“, bet ir jį geriau kompostuoti.
Ką dariau su obelimis
Pavasarį, kai supratome, kas nutiko, nuo obelų atkasėme likusį mėšlą ir jį išvežėme į komposto krūvą. Dirvą aplink kamienus palaistėme gausiai vandens, kad išplautų dalį druskų. Dvi obelys po metų atsigavo, nors pirmaisiais metais augo silpnai. Trečios išgelbėti nepavyko. Jos vietoje pasodinau naują.
Mėšlas yra auksas, bet tik paruoštas
Kaimynas vis dar atveža man mėšlo kiekvieną rudenį. Bet dabar jis keliauja ne po obelimis, o į komposto krūvą, kur perpūva iki kito rudens. Ir mano obelys dabar auga sveikos.
Jei gavote šviežio mėšlo, nesiskubinkite jo kloti po medžiais ir prie augalų. Sukraukite jį į krūvą, sluoksniuokite su šiaudais ir lapais, leiskite jam perpūti. Po metų turėsite trąšą, kuri pamaitins jūsų sodą, o ne nudegins jo šaknis.























