Skambutis atėjo trečią valandą nakties. Mamos balsas telefone buvo toks, kokio niekada nebuvau girdėjusi: tylus, sukapotas, be jokių intonacijų. „Tėčiui kažkas negerai. Jis nebegali kalbėti.“ Po dvidešimties minučių jau važiavau per tuščią Kauną link jų namų, o greitosios automobilis su mėlynais švyturėliais pralėkė pro mane priešinga kryptimi, į ligoninę. Insultas. Tą naktį, stovėdama ligoninės koridoriuje su mamos rankine rankose, dar nežinojau, kad per kelias savaites tapsiu slaugytoja, vairuotoja, sekretore ir teisininke viename asmenyje.
Turinys (5)
Man 42-eji, dirbu projektų vadove statybų įmonėje, turiu du paauglius vaikus. Tėvai gyvena Kaune, dviejų kambarių bute penktame aukšte be lifto. Tėčiui septyniasdešimt vieneri, mamai šešiasdešimt aštuoneri. Iki tos nakties tėtis kasdien vaikščiodavo į parką, sprendė kryžiažodžius ir taisydavo kaimynams elektros rozetes. Mama – smulkutė, su silpna nugara, pati sunkiai pakeliama kelis maišelius su pirkiniais.
Pirmos savaitės ligoninėje
Gydytojai sakė, kad tėčiui pasisekė, nes greitoji atvyko laiku. Bet dešinė kūno pusė buvo silpna, kalba – neaiški. Po dviejų savaičių neurologijos skyriuje jį perkėlė į reabilitaciją. Ten jis mokėsi iš naujo vaikščioti su vaikštyne, laikyti šaukštą, tarti žodžius. Aš kasdien po darbo važiuodavau pas jį, o mama sėdėdavo su juo dienomis.
Kai reabilitacija ėjo į pabaigą, socialinė darbuotoja paklausė, kur tėtis bus išrašytas. Pasakiau, kad namo, kur gi daugiau. Ji pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau pasakiusi kažką naivaus, ir paklausė, kas jį prižiūrės, kaip jis užlips į penktą aukštą ir ar namuose yra tinkama lova. Tuo metu aš apie tai net nebuvau pagalvojusi.
Namai, kurie tapo ligonine
Pirmas savaites po grįžimo namo prisimenu kaip rūką. Tėčio į penktą aukštą užnešti padėjo du kaimynai ir mano vyras. Mama negalėjo jo pakelti, apversti lovoje, nuprausti. Aš pasiėmiau atostogas, paskui dar kelias dienas savo sąskaita. Važinėjau tarp darbo, savo namų ir tėvų buto, kasdien po šimtą kilometrų. Vaikai valgė picas, vyras tvarkėsi kaip išmanė. Viena naktį užmigau tėvų virtuvėje ant kėdės, su telefonu rankoje, ieškodama, kur pirkti funkcinę lovą.
Funkcinė lova kainavo kelis šimtus eurų. Vaikštynė, neperšlampami paklotai, specialūs čiužiniai, vaistai, sauskelnės. Per pirmą mėnesį išleidome beveik tūkstantį eurų. Ir niekas, nė vienas gydytojas ar darbuotojas, nepasakė, kad daugumos šių išlaidų galėjo nebūti.
Ką sužinojau iš kitų, o ne iš sistemos
Apie tai, kas mums priklausė, sužinojau atsitiktinai, iš moters, kurią sutikau vaistinėje, kai pirkau tėčiui sauskelnes. Ji prižiūrėjo savo vyrą po insulto jau trejus metus. Paklausė, ar mes jau kreipėmės dėl neįgalumo ir specialiųjų poreikių nustatymo. Aš net nežinojau, kad toks dalykas egzistuoja.
Ji paaiškino, ką sužinojau vėliau ir pati. Kad per šeimos gydytoją galima kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, ir jei nustatomi specialieji poreikiai, žmogui gali būti skiriama tikslinė kompensacija slaugos ar priežiūros išlaidoms. Kad funkcinę lovą, vaikštynę, neįgaliojo vežimėlį galima gauti iš Techninės pagalbos neįgaliesiems centro, dažnai nemokamai arba už simbolinę kainą. Kad savivaldybė teikia pagalbą į namus, kai socialinis darbuotojas ateina kelis kartus per savaitę. Ir kad yra palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės, kur žmogus gali būti nemokamai iki 120 dienų per metus, kad šeima galėtų atsikvėpti.
Stovėjau vaistinėje su sauskelnių pakuote ir jaučiau, kaip man dega skruostai. Ne iš gėdos, o iš pykčio. Kodėl niekas iš tų, kurie kasdien mato tokias šeimas, mums to nepasakė?
Popieriai, skambučiai ir pagalba
Kitą mėnesį praleidau kaip antrame darbe. Šeimos gydytoja užpildė siuntimą. Pildėme prašymus, rinkome išrašus, laukėme vertinimo. Savivaldybės socialinė darbuotoja atėjo į namus, apžiūrėjo, kaip tėtis gyvena, ir sudarė pagalbos planą. Po dviejų mėnesių tėčiui nustatyti specialieji poreikiai, paskirta kompensacija priežiūros išlaidoms. Iš techninės pagalbos centro gavome funkcinę lovą ir vežimėlį. Mūsų pirktą lovą pardavėme skelbimuose kitai šeimai.
Dabar tris kartus per savaitę pas tėvus ateina socialinė darbuotoja. Ji padeda tėčiui nusiprausti, pakeičia patalynę, kartais tiesiog pasėdi, kad mama galėtų nueiti į parduotuvę. Pavasarį tėtis kelioms savaitėms buvo slaugos ligoninėje, o mes su mama pirmą kartą per pusmetį išsimiegojome.
Ką norėčiau, kad žinotų kiti
Jei jūsų artimąjį ištiko insultas ar kita sunki liga, neklauskite, ar jums kas nors priklauso. Klauskite, kas jums priklauso. Šeimos gydytojo, ligoninės socialinio darbuotojo, savivaldybės. Užsirašykite viską, ką sužinote, į vieną sąsiuvinį. Ir nebijokite skambinti antrą ir trečią kartą.
Tėtis vis dar kalba lėtai, vaikšto su vaikštyne. Bet jis vėl sprendžia kryžiažodžius, tik dabar kairiąja ranka. Paskutinį kartą, kai buvau pas jį, jis lėtai, žodis po žodžio, pasakė, kad aš „gera sekretorė“. Mama nusijuokė. O aš pagalvojau, kad tai buvo sunkiausias darbas mano gyvenime.




















