Kaimyno gyvatvorė iš tujų kiekvieną pavasarį atrodo vis prasčiau. Apatinės šakos, esančios arčiausiai takelio, paruduoja ir nudžiūsta, tarsi kas būtų jas apdeginęs. Jis ilgai kaltino tai kenkėjus, ligas, net šunis, kurie esą bėgioja pro šalį. O aš kiekvieną žiemą stebėdavau, kaip jis po kiekvieno snygio negailėdamas beria ant takelio druską. Būtent tą takelį, kuris eina palei gyvatvorę.
Turinys (4)
Kaip druska kenkia augalams
Kelių druska, natrio chloridas, puikiai tirpdo ledą. Bet kai sniegas ir ledas ištirpsta, sūrus vanduo nubėga į šonus ir susigeria į žemę. Per vieną žiemą jos susikaupia nemažai, o per kelias – dar daugiau. Druska dirvožemyje trukdo augalų šaknims įsiurbti vandenį ir maistines medžiagas. Augalas, nors ir stovi drėgnoje žemėje, iš tikrųjų kenčia nuo troškulio.
Be to, kai sniegas su druska nuvalomas į šonus ir sumetamas ant augalų ar šalia jų, sūrus tirpalas tiesiogiai pažeidžia spyglius ir lapus. Ypač jautrūs spygliuočiai, tujos, eglės, taip pat rožės, gebenės ir daugelis daugiamečių gėlių. Pavasarį augalai, augantys prie takų ir kelių, dažnai būna paruduoję būtent iš tos pusės, kur buvo beriama druska.
Ką beriu aš
Ant savo takelių druskos nebėriau jau daugelį metų. Vietoj jos naudoju kelis dalykus, priklausomai nuo situacijos. Dažniausiai – smėlį arba smulkų žvyrą. Jie netirpdo ledo, bet padaro paviršių šiurkštų ir neslidų. Pavasarį smėlį sušluoju ir panaudoju sode, o žvyras lieka takeliuose ir niekam nekenkia.
Kartais naudoju ir medžio pelenus iš krosnies. Jie tamsūs, todėl saulėje sugeria šilumą ir padeda ledui greičiau ištirpti, o kartu ir neleidžia slysti. Bet su pelenais reikia būti atsargiems: jų nebarstau ten, kur paskui eina į namus, nes jie lengvai įnešami ant batų, ir nedidelius kiekius, kad dirvožemis prie takelio netaptų per daug šarminis.
Ten, kur ledas labai storas, pavyzdžiui, prie laiptų, prieš berdamas ką nors, pirmiausia pašalinu ledą mechaniškai: kapoju kastuvu ar specialiu ledo kirstuku. Tai užtrunka ilgiau, bet visai nekenkia aplinkai.
Jei vis dėlto reikia tirpdyti
Kartais, ypač kai ledas būna lygus kaip stiklas, be tirpdiklio neapsieinama. Tada naudoju specialias priemones, kurios mažiau kenkia augalams. Prekybos centruose ir ūkinių prekių parduotuvėse jų galima rasti įvairių. Prieš perkant verta pažiūrėti sudėtį ir naudojimo nurodymus. Vis tiek beriu tik ten, kur tikrai būtina, ir kuo mažiau.
Dar vienas svarbus dalykas: sniego nuo takų, ypač jei ant jų buvo berta druskos, nemetu ant augalų ar gėlynų. Sumetu jį ten, kur tirpdamas vanduo nubėgs į vejos pakraštį ar į drenažą, toliau nuo šaknų.
Kaip atgaivinti nukentėjusius augalus
Kai kaimynas pagaliau paklausė, kodėl jo tujos ruduoja, papasakojau jam apie druską. Jis iš pradžių netikėjo, bet sutiko pabandyti. Pavasarį, kai nutirpo sniegas, kelis kartus gausiai palaistė žemę prie gyvatvorės, kad druska būtų išplauta gilyn. Paskui patręšė ir apmulčiavo. Nudžiūvusias šakas nupjovė.
Tą žiemą jis jau bėrė ant takelio smėlį. Po metų jo gyvatvorė atrodė gerokai geriau, nors apatinėms šakoms prireikė dar sezono atsigauti. Dabar jis sako, kad druska sutaupydavo jam penkias minutes po kiekvieno snygio, o kainavo kelerius metus gyvatvorės augimo.
Jei jūsų augalai prie takų, kelių ar automobilių stovėjimo vietos kasmet pavasarį ruduoja, pagalvokite, ar nekalta druska. Pakeisti įprotį lengva. O augalai jums už tai atsilygins kitą pavasarį.























