Prieš trejus metus sodinau naują sodą. Ketinau pasodinti šešias obelis, bet pinigų buvo ribotai. Turguje pardavėjas siūlė obelaites plikomis šaknimis po šešis eurus, o medelyne už miesto – dvimečius medelius konteineriuose po dvidešimt penkis. Nusprendžiau išbandyti abu variantus: tris pigias ir tris brangias, tų pačių veislių. Galvojau, kad po kelerių metų skirtumo nebus, o aš būsiu sutaupęs pusę šimto eurų. Šiemet rudenį stovėjau tarp jų ir supratau, kad sutaupiau visai ne tai, ką maniau.
Turinys (7)
Pirmieji metai – lygiosios
Pirmąjį pavasarį skirtumo beveik nesimatė. Pigios obelaitės buvo plonesnės, su keliomis ilgomis šaknimis, bet visos trys sprogo ir išleido lapus. Brangiosios buvo storesnės, su šakelėmis, bet ir jos tiesiog augo. Juokavau, kad šį kartą protingas buvo turgus.
Vasarą viena pigi obelaitė pradėjo skursti. Lapai buvo smulkūs, gelsvi, prieaugis – vos keli centimetrai. Laisčiau, tręšiau, bet ji vos laikėsi. Rudenį ji numetė lapus pirmoji.
Tada dar maniau, kad tai atsitiktinumas. Gal ta vieta prastesnė, gal per drėgna. Perkėliau ją į saulėtesnį kampą, nupirkau specialių trąšų vaismedžiams ir kas savaitę laisčiau. Žmona juokėsi, kad tam medeliui skiriu daugiau dėmesio nei visam sodui.
Antrieji – pirmos abejonės
Antrąją žiemą skurdžioji obelaitė nebeatsibudo. Kai pavasarį ją iškasiau, pamačiau, kad šaknų beveik nėra: kelios sausos šaknelės ir trumpas kelmelis. Sodininkas, kuriam parodžiau, paaiškino, kad tokie medeliai turguje dažnai būna iškasti seniai, šaknys laikomos be drėgmės ir per kelias dienas išdžiūsta. Medelis gali dar išsprogti iš savo atsargų, bet šaknys jau būna žuvusios.
Kitos dvi pigios obelaitės augo, bet lėtai. Brangiosios per tą laiką užaugino tvirtas šakas, o viena antrąją vasarą net pražydo.
Žuvusios obelaitės vietoje pasodinau medelį iš to paties medelyno, iš kurio pirkau brangiąsias. Taip sode atsirado ketvirta brangi obelis, o mano eksperimentas tapo dar labiau nesąžiningas pigiųjų nenaudai. Bet skirtumas jau buvo aiškus ir be to.
Treti metai – staigmena
Šį rudenį visos trys brangios obelys užaugino po saują obuolių. Tokių, kokių tikėjausi: veislės, kurios užrašas buvo ant etiketės. O viena iš pigių, kuri taip pat pirmą kartą užmezgė obuolių, mane nustebino. Ant etiketės buvo parašyta, kad tai vasarinė, saldi veislė. Bet obuoliai buvo žali, rūgštūs ir prinoko tik spalio pabaigoje. Visai kita veislė.
Sodininkas, pamatęs obuolius, tik nusijuokė. Jis pasakė, kad tai dažna problema perkant iš atsitiktinių pardavėjų: etiketės sumaišomos, o kartais pardavėjai patys nežino, ką parduoda. O sužinai tai tik po kelerių metų, kai medis jau užaugęs.
Tą vakarą ilgai sėdėjau sode ir galvojau. Trys metai laistymo, genėjimo, tręšimo, apsaugos nuo kiškių – ir medis, kurio obuolių nenorėjau. Supratau, kad svarbiausia klaida buvo ne kaina, o tai, kad pirkau iš žmogaus, kurio daugiau niekada nebesutiksiu.
Poskiepis, apie kurį negalvojau
Sodininkas atkreipė dėmesį ir į kitą skirtumą. Brangiųjų obelų etiketėse buvo nurodytas ne tik veislės pavadinimas, bet ir poskiepis. Tai šaknų sistema, į kurią įskiepyta veislė. Nuo poskiepio priklauso, ar medis užaugs keturių ar aštuonių metrų, ar pradės derėti po trejų ar po septynerių metų, ar atlaikys mūsų žiemas.
Pigiųjų obelaičių poskiepis buvo nežinomas. Sodininkas spėjo, kad bent viena jų užaugs didžiulė ir derės tik po daugelio metų. Mažame sode tai reiškia, kad po dešimtmečio medis užstos visą daržą.
Ką iš tikrųjų perki
Sodininkas paaiškino, kad medelio kaina rodo ne tik dydį. Patikimame medelyne žinai veislę, žinai poskiepį, nuo kurio priklauso, kokio dydžio užaugs medis ir kada pradės derėti. Medeliai užauginti konteineriuose arba ką tik iškasti, šaknys neišdžiūvusios. Ir yra kam paskambinti, jei kas nors negerai.
Pigus medelis be dokumentų gali būti puikus, bet gali būti ir loterija: nežinomas poskiepis, išdžiūvusios šaknys, kita veislė, kartais ir ligos. Ir svarbiausia – tu prarandi ne tik šešis eurus, bet ir trejus metus laukimo.
Ne visada brangiau – geriau
Būsiu sąžiningas: sodininkas sakė, kad pigesni medeliai plikomis šaknimis iš gero medelyno gali būti net geresni už konteinerinius. Juos sodinti geriausia rudenį ar anksti pavasarį, ir jie dažnai prigyja puikiai. Problema buvo ne kaina, o pardavėjas ir šaknys.
Dabar perkant medelius pirmiausia žiūriu į šaknis. Jos turi būti drėgnos, šviesios pjūvyje, lanksčios, su daug smulkių šaknelių. Klausiu, kada medelis iškastas ir koks jo poskiepis. Patikrinu, ar skiepijimo vieta sveika, be įtrūkimų, ir ar ant kamieno nėra dėmių ar pažeistos žievės. Ir perku tik iš tų, kurie gali atsakyti į šiuos klausimus.
Kiek iš tikrųjų sutaupiau
Paskaičiavau. Trys pigios obelaitės kainavo aštuoniolika eurų. Viena žuvo, kita yra ne tos veislės, o trečia atsilieka nuo brangiųjų dvejais metais. Tą, kuri žuvo, pakeičiau brangiu medeliu. Netinkamos veislės obelį svarstau perskiepyti, o tai vėl laikas ir darbas. Taigi sutaupiau gal penkiasdešimt eurų, bet praradau kelerius metus derliaus.
Žmona, pamačiusi rūgščius „vasarinius“ obuolius, pasiūlė juos panaudoti kompotui ir obuolių sūriui. Pasirodo, žiemai jie tinka puikiai. Bet tai nėra tie obuoliai, dėl kurių sodinau medį, ir kiekvieną rudenį jie man primins tą turgaus prekystalį.
Jei ruošiatės sodinti vaismedžius, nepirkite pirmo pasitaikiusio medelio vien dėl kainos. Apžiūrėkite šaknis, paklauskite apie veislę ir poskiepį, pirkite iš žmonių, kurie atsakys už savo prekę. Vaismedis auga dešimtmečius, ir kelių eurų skirtumas pradžioje yra mažiausia jo kaina.























