Pernai pavasarį vyras pagaliau sukalė tris pakeltas lysves, apie kurias svajojau seniai. Kiekviena trijų metrų ilgio, metro pločio ir trisdešimties centimetrų aukščio. Grįžome iš parduotuvės su priekaba, pilna daržo žemės maišų po keturis eurus. Prie kasos suma buvo daugiau nei du šimtai eurų, bet pagalvojau: vieną kartą, ir visam laikui. Rudenį, nuėmusi derlių, pastebėjau, kad žemė lysvėse nusėdo beveik trečdaliu, tapo pilka, kieta ir sausa. Kaimynė, pažiūrėjusi, pasakė: „Kitais metais vėl pirksi.“ Tada pirmą kartą atsisėdau ir paskaičiavau.
Turinys (7)
Kiek iš tikrųjų sunaudojome
Viena lysvė – trys metrai, metras pločio, trisdešimt centimetrų gylio – tai beveik devyni šimtai litrų žemės. Trims lysvėms reikėjo apie du su puse tūkstančio litrų. Penkiasdešimties litrų maišų – penkiasdešimt su viršum. Dalį apačios užpildėme šakomis ir velėna, todėl nusipirkome mažiau, bet vis tiek išėjo per du šimtus eurų.
Ir tai nebuvo vienkartinė išlaida. Žemė pakeltose lysvėse kasmet nusėda: organinės medžiagos suyra, žemė susispaudžia. Kasmet ją reikia papildyti keliais centimetrais, o tai vėl keli ar keliolika maišų.
Kas buvo maišuose
Įdomiausia buvo tai, ką sužinojau perskaičiusi maišų etiketes, kurias pavasarį tiesiog ignoravau. Didžiąją dalį „daržo žemės“ sudarė durpės su nedideliu kiekiu trąšų ir kalkių. Tai ne tikra dirva, o substratas. Ant kai kurių maišų smulkiu šriftu buvo parašyta, kad jis skirtas daigams ir vazoniniams augalams. Jis puikiai tinka daigams ar vazonams, bet lysvėje per vieną sezoną durpės išdžiūsta, trąšos išsiplauna, ir lieka beveik tuščia, rūgšti masė.
Daržininkė, kuri veda kursus mūsų bendruomenės namuose, paaiškino, kad gera daržo dirva yra ne durpės, o mišinys: mineralinė žemė, smėlis, molis ir daug kompostuotų organinių medžiagų. Būtent kompostas maitina augalus ir sliekus, sulaiko drėgmę ir neleidžia dirvai sukietėti.
Ji dar parodė paprastą testą. Saują žemės iš mano lysvės sudrėkino ir suspaudė kumštyje. Gera dirva suformuoja gumulą, kuris, lengvai bakstelėjus, subyra. Mano žemė arba byrėjo kaip pjuvenos, kai buvo sausa, arba virto lipnia mase, kai buvo šlapia.
Pirmasis sezonas – apgaulingai geras
Įdomiausia, kad pirmąjį pavasarį viskas atrodė puikiai. Daigai lysvėse augo greitai, salotos buvo sultingos, ridikėliai – traškūs. Maišinėje žemėje buvo pridėta trąšų, ir augalai jas sunaudojo per kelias savaites. Bet nuo liepos pomidorai pradėjo gelsti, agurkai sustojo augti, o žemė po kiekvieno lietaus virsdavo pluta.
Tada dar maniau, kad kaltas oras. Tik vėliau supratau, kad lysvės paprasčiausiai buvo tuščios. Augalai suvalgė viską, kas buvo maiše, o daugiau nebuvo kam jų maitinti. Visą vasarą tręšiau skystomis trąšomis, ir tai kainavo dar keliasdešimt eurų.
Kompostas, kurį išvežiodavome
Tada supratau ironiją. Kiekvieną rudenį mes išveždavome į konteinerius kelis maišus lapų, žolės, daržovių likučių ir šakelių. Tai, ko mums reikėjo lysvėms, išmesdavome, o paskui pirkdavome durpes maišuose.
Šį rudenį vyras iš senų padėklų sukalė dvi komposto dėžes. Kainavo jos tik kelis varžtus, nes padėklus gavome nemokamai iš kaimyno statybų. Į jas keliauja visi lapai, nupjauta žolė, daržovių likučiai, kavos tirščiai, susmulkintos šakos. Sluoksniuoju žalias ir rudas medžiagas, kartais permaišau.
Kaimynai iš pradžių žiūrėjo įtariai, bijojo kvapo ir žiurkių. Bet tinkamai prižiūrimas kompostas nedvokia, jei į jį nemetama mėsos, žuvies ir riebalų. Po metų viena kaimynė pati pradėjo nešti mums savo lapus.
Paskaičiavimas, kuris viską pakeitė
Per metus iš dviejų dėžių gauname maždaug kubą subrendusio komposto. Tai tūkstantis litrų – tiek, kiek dvidešimt maišų. Parduotuvėje tai būtų beveik šimtas eurų, jei pirktume pigiausią žemę, ir daugiau, jei pirktume kompostą. Mums tai kainuoja kelias valandas per sezoną ir komposto dėžes, kurios tarnaus ilgai.
Bet svarbiausias skirtumas ne pinigai. Kitais metais lysves papildėme ne maišine žeme, o savu kompostu, sumaišytu su sodo žeme. Pomidorai ir agurkai augo geriau nei pirmais metais, žemė liko puri iki rudens, o kasdama radau sliekų, kurių pirmaisiais metais nebuvo nė vieno.
Skystų trąšų antraisiais metais beveik nebepirkau. Kompostas maitino augalus pamažu visą sezoną, o žemė po lietaus nebedengė pluta. Vyras, kuris iš pradžių juokėsi iš mano „šiukšlių dėžių“, rudenį pats nunešė į jas visus nugrėbtus lapus.
Kada pirkti vis dėlto verta
Nesakau, kad maišinė žemė visai nereikalinga. Ji puikiai tinka daigams, kambarinėms gėlėms, vazonams, kai reikia lengvo, švaraus substrato be piktžolių sėklų. Pirmaisiais metais, kai komposto dar nėra, be jos taip pat sunku apsieiti. Tik dabar perku mažiau ir skaitau etiketes. Ieškau, kiek maiše yra komposto, mineralinės žemės ir kam jis skirtas.
Naujoms lysvėms pildyti daržininkė patarė rinktis ne maišus, o žemę su kompostu iš vietinio tiekėjo, atvežamą kubais. Tai dažnai pigiau nei maišai, o žemė tinkamesnė daržui. Tik verta paprašyti parodyti ją prieš perkant, kad nebūtų pilna piktžolių šaknų ar statybinių šiukšlių.
Kaimynės prognozė neišsipildė
Šį pavasarį žemės maišų nepirkome nė vieno, išskyrus vieną mažą maišelį daigams ant palangės. Lysvės buvo pripildytos iki kraštų savu kompostu, o kaimynė, pamačiusi derlių, paprašė vyrui sukalti ir jai komposto dėžę.
Jei turite pakeltas lysves ir kasmet perkate žemės maišus, paskaičiuokite, kiek jau išleidote. Ir pažiūrėkite, kiek lapų bei žolės išvežate kiekvieną rudenį. Gali būti, kad jūsų būsima daržo žemė šiuo metu guli konteineryje prie tvoros. O tie du šimtai eurų, kuriuos išleidau pirmąjį pavasarį, dabar man primena paprastą tiesą: geriausia trąša sode nekainuoja nieko, tik reikia jos neišmesti.






















