Prie vienos lelijos savo kieme ilgą laiką vis sustodavau ilgėliau. Ji žydėdavo taip gražiai, kad natūraliai norėjosi tokių pačių žiedų matyti ne viename kampe, o visoje lysvėje. Pirmoji mintis buvo paprasta – rudenį nusipirksiu dar kelis svogūnėlius.
Turinys (8)
- 1. Lengviausias būdas – padalyti susiformavusį svogūnėlių lizdą
- 2. Maži svogūnėliai prie stiebo pagrindo – būsimos lelijos
- 3. Kai kurios lelijos svogūnėlius užaugina tiesiog ant stiebo
- 4. Iš vieno svogūno galima gauti dar daugiau augalų naudojant žvynelius
- 5. Dauginti sėklomis galima, tačiau čia jau reikia kantrybės
- Vienas dalykas svarbus nepriklausomai nuo dauginimo būdo
- Po žydėjimo stiebo neskubu nupjauti
- Ne visi penki būdai duoda rezultatą vienodai greitai
Tačiau pradėjęs tvarkyti senesnį kerą pamačiau, kad pati lelija jau buvo padariusi dalį darbo už mane.
Nuo tada į lelijas žiūriu visai kitaip. Vieną stiprų augalą galima dauginti keliais skirtingais būdais: kartais pakanka išskirstyti susiformavusį svogūnėlių lizdą, kitais atvejais galima panaudoti mažus svogūnėlius, pažastinius svogūnėlius ar net atskiras svogūno žvynelių dalis.
Rezultato greitis skiriasi, todėl vieni metodai tinka norint greičiau padidinti lysvę, o kiti reikalauja kantrybės. Man labiausiai patinka tai, kad galima pasirinkti būdą pagal konkrečią leliją ir visiškai neperkrauti motininio augalo.
1. Lengviausias būdas – padalyti susiformavusį svogūnėlių lizdą
Po kelių metų vienoje vietoje auganti lelija dažnai nebelieka vieniša. Šalia pagrindinio svogūno susiformuoja dukteriniai svogūnai, todėl vietoje vieno stiebo pamažu pradeda augti visas jų būrelis. Būtent tada žinau, kad atėjo laikas patikrinti, kas vyksta po žeme.
Patogiausia tokį lizdą dalyti pasibaigus žydėjimui, kai lapai ir stiebai jau pradeda natūraliai gelsti. Svogūnus iškasu atsargiai, stengdamasis nepažeisti šaknų, ir atskiriu rankomis. Sveikus, tvirtus svogūnus sodinu į naują vietą, o minkštus, supuvusius ar stipriai pažeistus pašalinu. Tai greičiausias būdas gauti jau gana stiprius naujus augalus.
2. Maži svogūnėliai prie stiebo pagrindo – būsimos lelijos
Kai kurių lelijų požeminėje stiebo dalyje susiformuoja nedideli dukteriniai svogūnėliai. Persodindamas augalą juos kartais randu visai netikėtai – maži, tačiau jau aiškiai primenantys suaugusį svogūną. Jų neišmetu, nes būtent iš jų po kelių metų galima užsiauginti visaverčius augalus.
Mažus svogūnėlius atskiriu atsargiai ir sodinu atskirai į purią dirvą. Pirmaisiais metais iš jų nesitikiu įspūdingo žydėjimo – pradžioje augalas turi sukaupti jėgų ir išauginti didesnį svogūną. Tačiau kantrybė atsiperka. Iš vieno seno kerelio taip palaipsniui galima gauti nemažai naujų lelijų.
3. Kai kurios lelijos svogūnėlius užaugina tiesiog ant stiebo
Šitas būdas man atrodo vienas įdomiausių, nes dėl jo nereikia liesti pagrindinio svogūno. Kai kurių rūšių ir veislių lelijų lapų pažastyse susiformuoja mažučiai tamsūs svogūnėliai, dažnai vadinami oriniais arba pažastiniais svogūnėliais. Jie atrodo tarsi maži rutuliukai, prilipę prie stiebo.
Kai tokie svogūnėliai subręsta ir pradeda lengvai atsiskirti, juos surenku. Sodinant užtenka negilios, purios lysvės, kurioje neužsistovi vanduo. Pirmaisiais metais jie daugiausia augina svogūną ir lapus, todėl žiedų tenka palaukti. Tačiau motininė lelija lieka savo vietoje ir toliau normaliai auga.
4. Iš vieno svogūno galima gauti dar daugiau augalų naudojant žvynelius
Jeigu noriu vieną gerą leliją padauginti didesniu kiekiu, renkuosi žvynelių metodą. Lelijų svogūnas sudarytas iš mėsingų žvynelių, todėl nuo sveiko, didelio svogūno galima atsargiai atskirti kelis išorinius. Viso svogūno ardyti nereikia – svarbu palikti pakankamai žvynelių, kad motininis augalas nenusilptų.
Atskirtus žvynelius dedu į lengvai drėgną, purų substratą. Laikui bėgant ties jų pagrindu gali pradėti formuotis maži svogūnėliai. Čia svarbiausia nepradėti jų „mylėti“ per stipriai laistant – substratas turi būti drėgnas, bet ne šlapias. Pastovi perteklinė drėgmė labai greitai gali baigtis puviniu.
5. Dauginti sėklomis galima, tačiau čia jau reikia kantrybės
Sėklomis lelijas dauginu tik tada, kai neskubu. Tai gerokai lėtesnis kelias, nes nuo sėklos iki stipraus, normaliai žydinčio augalo gali praeiti ne vieni metai. Sėklas sėju į lengvą substratą, o jaunus augalus pirmiausia auginu tam, kad jie sustiprėtų ir suformuotų svogūnėlius.
Dar viena svarbi detalė – iš sėklų išauginta lelija nebūtinai atrodys lygiai taip pat kaip augalas, nuo kurio surinktos sėklos. Ypač tai aktualu įvairiems hibridams. Todėl jeigu noriu tiksliai išsaugoti mėgstamos veislės savybes, renkuosi vegetatyvinį dauginimą – svogūnų dalijimą, svogūnėlius ar žvynelius. O sėklos man labiau tinka eksperimentui.
Vienas dalykas svarbus nepriklausomai nuo dauginimo būdo
Lelijų svogūnams labai nepatinka vietos, kuriose ilgai stovi vanduo. Naujiems augalams renkuosi purią, laidžią dirvą ir vietą, kur po lietaus nesusidaro bala. Sunkioje nuolat šlapioje žemėje net sveikas svogūnas gali pradėti pūti, todėl kartais vietos parinkimas turi daugiau reikšmės nei pats dauginimo metodas.
Sodindamas taip pat apžiūriu kiekvieną svogūną. Jeigu matau aiškų puvinį, minkštas vietas ar stiprius mechaninius pažeidimus, tokio augalo tarp sveikų nesodinu. Su jaunais svogūnėliais elgiuosi ypač atsargiai, nes jų atsargos dar mažos ir bet koks puvinys jiems pavojingesnis nei stipriam suaugusiam augalui.
Po žydėjimo stiebo neskubu nupjauti
Čia anksčiau pats darydavau klaidą. Žiedams nuvytus atrodydavo, kad augalas sezoną jau baigė, todėl norėdavosi kuo greičiau sutvarkyti lysvę ir nupjauti visą stiebą. Tačiau kol lelijų lapai žali, jie vis dar maitina svogūną ir padeda jam sukaupti atsargų kitam sezonui.
Dėl to nužydėjusius žiedus pašalinu, bet žalią stiebą ir lapus palieku. Laukiu, kol jie patys pradės gelsti ir džiūti. Kuo geriau svogūnas subręsta iki ramybės periodo, tuo stipresnis jis pasitinka žiemą ir tuo daugiau energijos turi kitų metų augimui bei žydėjimui.
Ne visi penki būdai duoda rezultatą vienodai greitai
Jeigu norėčiau greičiausio rezultato, pirmiausia rinkčiausi jau susiformavusio svogūnų lizdo dalijimą. Dukteriniai svogūnai paprastai būna gerokai stipresni už tuos, kuriuos tik pradedame auginti iš žvynelių ar sėklų. Maži svogūnėliai ir pažastiniai svogūnėliai yra puikus būdas padidinti augalų skaičių, tačiau jiems reikia daugiau laiko.
Man pačiam čia ir yra visas įdomumas. Vienoje lysvės pusėje gali žydėti seni augalai, o šalia jau auga jų „jaunoji karta“. Po kelerių metų sunku patikėti, kad visa grupė prasidėjo nuo vienos ar dviejų lelijų. Ir tam visai nebūtina kiekvieną rudenį grįžti į parduotuvę naujų svogūnėlių.
