Mano močiutė visą gyvenimą laikė vieną karvę. Margą, vardu Žalė. Kiekvieną rytą ir vakarą ji melždavo ją rankomis, o pienas, grietinė, sviestas ir varškė ant mūsų stalo buvo visada. Kai buvau vaikas, atrodė, kad taip ir turi būti. Kai prieš kelerius metus su vyru apsigyvenome močiutės sodyboje, kilo mintis vėl laikyti karvę. Vyras nusijuokė, kaimynai stebėjosi. Bet aš nusprendžiau pirmiausia sužinoti, ką tai reiškia šiandien. Ir paskaičiuoti, kiek tai kainuoja.
Turinys (9)
Ką sako močiutės patirtis
Kai papasakojau mamai, ji priminė dalykų, kurių nebuvau įsidėmėjusi. Močiutė karvei skirdavo kelias valandas kasdien. Melžimas du kartus per dieną, septynias dienas per savaitę, be išimčių. Šėrimas, girdymas, tvarto valymas. Vasarą – ganymas, kas dieną perkeliant karvę į naują vietą. Šieno pjovimas, džiovinimas ir vežimas žiemai. Močiutė niekada nebuvo išvažiavusi atostogų. Karvė nelaukia.
Mama taip pat priminė, kad močiutė karvės pieną ne tik pati naudojo, bet ir parduodavo kaimynams. Tai buvo dalis šeimos pajamų.
Šiandienos skaičiai
Pradėjau nuo karvės kainos. Gera melžiama karvė kainuoja nuo kelių šimtų iki tūkstančio ir daugiau eurų, priklausomai nuo veislės, amžiaus ir produktyvumo. Kaimynas ūkininkas patarė pirkti jau anksčiau veršiavusią, ramią karvę, kuri pripratusi prie rankinio ar mažo melžimo aparato.
Tada – pašaras. Karvei per žiemą reikia daug šieno, apie kelias tonas, priklausomai nuo jos dydžio ir kiek ji duoda pieno. Papildomai – grūdų ar kombinuotųjų pašarų, mineralų, druskos laižalo. Vasarą didžiąją dalį pašaro gauna ganykloje, bet ir tada reikia papildymo. Jei šieną gaminsi pats, reikės pievos, technikos ar kaimyno pagalbos. Jei pirksi, kaina kasmet keičiasi.
Mano skaičiavimais, šienas ir pašarai per metus kainuotų apie kelis šimtus eurų, jei dalį šieno pasigamintume patys. Veterinaras, vaistai, sėklinimas, nagų kirpimas – dar kelios dešimtys ar šimtai eurų per metus. Tvarto remontas ir įrengimas – vienkartinė išlaida.
Kiek pieno
Vidutinė karvė per metus gali duoti kelis tūkstančius litrų pieno, kai kurios veislės – ir daugiau. Per dieną tai gali būti nuo dešimties iki dvidešimties ar daugiau litrų, priklausomai nuo laktacijos laikotarpio. Šeimai tai labai daug. Mes per dieną sunaudotume gal kelis litrus.
Taigi, jei laikytume karvę, didžiąją pieno dalį turėtume perdirbti į varškę, sūrį, sviestą, grietinę arba parduoti. Ir čia susidūriau su kitu klausimu.
Pieno pardavimas
Močiutės laikais pieną kaimynams parduoti buvo įprasta. Šiandien, kaip sužinojau, jei nori parduoti pieną ar pieno produktus kitiems, reikia laikytis maisto saugos reikalavimų ir dažnai užsiregistruoti veterinarijos tarnyboje. Gyvūnai turi būti registruoti ir ženklinti, o jų sveikata – tikrinama. Tai nėra neįmanoma, bet reikia pasidomėti ir susitvarkyti dokumentus.
Laikant karvę tik savo šeimai, reikalavimai paprastesni, bet karvę vis tiek reikia įregistruoti, o jos laikymo vietą – užregistruoti.
Tvartas ir ganykla
Močiutės tvartas vis dar stovi, bet karvei jį reikėtų gerokai sutvarkyti: pakeisti supuvusias grindų lentas, įrengti mėšlo šalinimą, ėdžias, girdyklą ir apšvietimą. Vasarą karvei reikia ganyklos – maždaug pusės hektaro ar daugiau geros pievos, aptvertos elektriniu piemeniu. Mūsų pievos, kurios dešimtmetį nebuvo ganomos, apaugusios krūmais, todėl jas pirmiausia reikėtų išvalyti. Kaimynas juokėsi, kad karvė pati padėtų jas sutvarkyti, bet ne iš karto.
Laikas – didžiausia kaina
Kai viską suskaičiavau, supratau, kad pinigai nėra didžiausia problema. Didžiausia kaina – laikas ir laisvė. Karvę reikia melžti du kartus per dieną, kasdien. Jei ją melžti nustoji ar praleidi melžimus, jai gali kilti tešmens uždegimas. Tai reiškia, kad negali išvažiuoti net savaitgaliui, nebent kas nors kitas tave pakeis.
Mes abu su vyru dirbame. Aš dirbu iš namų, bet turiu ir susitikimų mieste. Kasdienis rytinis ir vakarinis melžimas būtų buvęs įmanomas, bet labai įtemptas.
Alternatyvos, kurias svarstėme
Kaimynas pasiūlė kelias alternatyvas. Pirmoji – ožkos. Jos mažesnės, joms reikia mažiau pašaro ir vietos, o pieno duoda tiek, kiek šeimai užtenka. Bet jas taip pat reikia melžti kasdien.
Antroji – mėsinė karvė, kurios nereikia melžti. Ji ganosi, auga, kasmet atsiveda veršelį. Bet tada nėra pieno, o tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl norėjau karvės.
Trečioji – susitarti su kaimynu ūkininku, kuris laiko karves, ir pirkti iš jo šviežią pieną. Taip turėtume naminį pieną be kasdienio melžimo.
Ką nusprendėme
Po ilgų svarstymų nusprendėme karvės kol kas nelaikyti. Ne todėl, kad tai neapsimoka, o todėl, kad dabartinis mūsų gyvenimo būdas neleistų jai skirti tiek laiko, kiek reikia. Karvė nusipelno rūpestingo šeimininko, o ne pavargusio, kuris skuba į darbą.
Vietoje to pradėjome pirkti pieną iš kaimyno ūkininkės, kuri laiko kelias karves ir yra užsiregistravusi pieno pardavimui. Iš jo darau varškę ir sūrį, kaip močiutė. Ir laikome dvi ožkas, kurios duoda pieno mūsų kavai ir vaikams.
Kada karvė prasminga
Tai nereiškia, kad viena karvė namų ūkyje šiandien yra beprasmė. Kaimynė, kuri laiko vieną karvę, sako, kad tai jos gyvenimo dalis ir didžiausias džiaugsmas. Ji pensininkė, gyvena kaime visą gyvenimą, turi pievų ir sūnų, kuris padeda pjauti šieną. Jai karvė yra ne darbas, o gyvenimo būdas.
Jei svarstote laikyti karvę, pirmiausia sąžiningai įvertinkite, ar turite laiko kasdieniam melžimui ir priežiūrai, ar turite pievų ir šieno, tinkamą tvartą ir žmogų, kuris galėtų jus pakeisti. Jei taip, viena karvė gali būti nuostabus dalykas. O jei ne – galbūt, kaip mums, geriau rasti kaimyną, kuris karvę laiko, ir mėgautis jo pienu.
Močiutės Žalės seniai nebėra, bet jos tvarte dabar gyvena dvi ožkos. Ir kai rytais nešu šviežią pieną į virtuvę, man atrodo, kad močiutė būtų patenkinta.























