Antis laikau jau kelerius metus. Vasarą jos plaukioja mažame tvenkinėlyje už daržo, rudenį renka šliužus ir sliekus, o žiemą gyvena tvarte kartu su vištomis. Pirmąją žiemą daviau joms vandens taip pat, kaip vištoms: į mažą girdyklą su siauru grioveliu. Po kelių savaičių pastebėjau, kad dvi antys sėdi susigūžusios, jų akys paraudusios ir apsitraukusios, o šnervės užsikimšusios. Viena vos mato. Kai paskambinau kaimynei, kuri augina antis dešimtmečius, ji pirmiausia paklausė: „O kur jos maudo galvas?“
Turinys (9)
Antys – ne vištos
Kaimynė paaiškino tai, ko aš nesupratau. Antims vandens reikia ne tik atsigerti. Jos turi galėti įkišti visą galvą į vandenį. Taip jos valo akis, šnerves ir snapą. Antys ėda, prisisemdamos maisto su vandeniu, o paskui išskalauja snapą. Jei jos negali to padaryti, šnervės užsikemša pašaro dulkėmis ir purvu, akys užsiteršia ir užsidega.
Mažoje vištų girdykloje anties snapas vos tilpo, o galvos panardinti nebuvo kaip. Todėl per kelias savaites joms ir prasidėjo akių bei šnervių uždegimai.
Gilus indas – būtinas
Kaimynė patarė duoti antims vandens tokiame inde, kuriame jos galėtų panardinti visą galvą, bet negalėtų įlipti visos. Žiemą maudytis joms nereikia, o šlapia antis šaltame tvarte gali sušalti. Tinka gilus kibiras, platus ir aukštas plastikinis indas ar senas puodas. Vandens gylis turi būti toks, kad antis galėtų įkišti galvą iki akių ir giliau.
Aš pastačiau du aukštus kibirus, pripildytus iki pusės. Antys iš karto prie jų puolė, kišo galvas, purtė jas, taškėsi. Po kelių dienų uždegimas pradėjo mažėti, o antys vėl ėmė ramiai ėsti ir valytis plunksnas. Sergančias antis dar kelias dienas plaudavau švariu, šiltu vandeniu, ir viena iš jų, kuriai uždegimas buvo stipriausias, gavo veterinarės paskirtų lašų.
Drėgmė ir kraikas
Bet su gilaus vandens indu atsirado nauja problema. Antys taškosi vandeniu, ir aplink kibirą kraikas greitai sušlampa. Šlapias kraikas žiemą yra blogai: jis sušąla, pradeda pelyti, o antys ir vištos, gulinčios ant jo, šąla.
Kaimynė parodė, kaip ji sprendžia šią problemą. Vandens indą pastato ant medinių grotelių, po kuriomis yra padėklas ar tiesiog žvyras. Vanduo, kurį antys ištaško, nubėga po grotelėmis, o ne į kraiką. Aš padariau tą patį: sukaliau nedidelę medinę platformą su tarpais tarp lentelių ir pastačiau ant jos kibirus. Kraikas aplink liko sausas, o padėklą kas kelias dienas ištuštinu.
Taip pat sausus šiaudus aplink vandens vietą keičiu dažniau nei likusiame tvarte.
Antys ir vištos kartu
Mano antys gyvena kartu su vištomis. Kaimynė sakė, kad tai įmanoma, bet geriau, kai antys turi atskirą kampą. Antys yra daug šlapesnės ir purvinesnės už vištas, nes nuolat taškosi vandeniu. Vištos mėgsta sausą aplinką. Be to, vištos miega ant laktų, o antys – ant žemės, todėl joms reikia sauso kraiko ant grindų.
Dabar tvarte antims atitvėriau atskirą kampą su savo vandens indu ir kraiku. Vištos turi savo girdyklą, kurioje antys negali taškytis.
Ar antys bijo šalčio
Antys turi tankias plunksnas ir storą pūkų sluoksnį, kuris puikiai saugo nuo šalčio. Jos neblogai pakelia šaltį, net žiemą noriai išeina į lauką ir vaikšto sniegu. Kaimynės antys kartais net guli ant sniego. Bet sąlyga – plunksnos turi būti sausos ir švarios. Purvinos, sulipusios plunksnos praranda šilumines savybes ir vandenį atstumiantį sluoksnį.
Todėl svarbu, kad antys galėtų savo plunksnas prižiūrėti. Jos tai daro snapu, tepdamos plunksnas riebalais iš liaukos prie uodegos. O kad galėtų tai daryti, joms reikia vandens snapui plauti.
Užšalęs vanduo
Žiemą didžiausias rūpestis yra tas, kad vanduo užšąla. Kibire, stovinčiame nešildomame tvarte, šaltą naktį susidaro ledo sluoksnis. Ryte jį išdaužau ir įpilu šilto vandens. Kai labai šalta, vandenį keičiu du ar tris kartus per dieną.
Kaimynė naudoja šildomą indą, jungiamą į elektros tinklą. Aš svarstau jį įsigyti kitą žiemą, bet pirma turiu nutiesti saugų elektros laidą į tvartą. Laidai, kuriuos gali pasiekti paukščiai ar graužikai, turi būti apsaugoti.
Tvenkinėlis žiemą
Kitas dalykas, kurį sužinojau, – tvenkinėlis. Pirmąją žiemą antys kurį laiką vis dar eidavo prie tvenkinėlio, kai jis dar nebuvo užšalęs. Kai jis pradėjo šalti, viena antis vos neįstrigo pusiau užšalusiame vandenyje. Kaimynė patarė žiemą tvenkinėlio antims neleisti. Ledas gali įlūžti, o antis, išlipusi iš ledinio vandens, gali sušalti, ypač vakare.
Dabar, kai tvenkinėlis pradeda šalti, antys gyvena tik aptvare prie tvarto.
Lesalas
Žiemą antys suėda daugiau, nes daugiau energijos sunaudoja šilumai palaikyti. Kaimynė patarė duoti joms ne tik grūdų, bet ir specialaus pašaro vandens paukščiams, o kartais – virtų daržovių, morkų, burokėlių, kopūstų lapų. Antys, skirtingai nei vištos, pašarą mėgsta drėgną. Kartais sausą pašarą užpilu šiltu vandeniu, ir jos jį ėda su malonumu.
Svarbu, kad prie pašaro visada būtų vandens. Antys ėdamos dažnai eina prie vandens nuplauti snapo. Jei vanduo toli, jos ėda mažiau.
Antys, kurios vėl mato
Abi antys, kurios sirgo, pasveiko. Dabar jų akys skaidrios, plunksnos švarios ir blizgančios. Kiekvieną rytą, kai įpilu šilto vandens į kibirus, jos pirmiausia ten įkiša galvas, purto jas ir tik tada eina ėsti.
Jei laikote antis, prisiminkite: jos ne vištos. Joms reikia vandens, į kurį galėtų panardinti galvą. Gilus kibiras ant medinių grotelių, sausas kraikas ir šiltas vanduo kas rytą – ir jūsų antys sveikos išgyvens žiemą.























