Virtuvėje ant stalo pasistačiau kefyro stiklinę, greta padėjau dubenį su tarkuotu sūriu ir dar prieš įjungdama keptuvę jau žinojau, kad vakarienei kepsiu šiuos papločius. Man patinka toks vakaras, kai užtenka kelių paprastų produktų, o rezultatas atrodo lyg iš gerai apgalvotos naminės užkandžių lėkštės.
Šie kefyro papločiai man visada patinka dėl dviejų dalykų: tešla suminkštėja beveik akimirksniu, o viduje slypintis sūris išsilydo taip, kad norisi ragauti dar karštus. Kai tik ištraukiu pirmąjį iš keptuvės, paprastai jau tenka skubėti prie stalo, nes laukiančių būna daugiau nei kantrių.
Ko man reikia šiems papločiams
- Kefyras – 250 ml
- Druska – ½ a. š.
- Aliejus – 2 v. š.
- Miltai – 350 g
- Kepimo milteliai – 1 a. š.
- Kietasis sūris – 200 g
Kaip aš juos gaminu
1. Į kefyrą įmaišau druską ir aliejų, tada suberiu miltus su kepimo milteliais. Išminkau minkštą tešlą ir ant miltais pabarstyto stalo dar trumpai perbraukiu ją rankomis, kad taptų lygi ir elastinga. Jei matau, kad ji kimba prie delnų, nepuolu berti miltų saujomis – geriau juos dedu po truputį, nes pernelyg kieta tešla vėliau kepdama praranda tą malonų minkštumą.
2. Tada tešlą padalinu į 8 vienodas dalis ir iš kiekvienos suformuoju rutuliuką. Kiekvieną jų iškočioju į maždaug 20 cm skersmens paplotį. Man patogiau visus rutuliukus pasidaryti iš karto, nes tada galima greitai dirbti ir tešla neapdžiūsta; jei virtuvėje sausa, uždengiu juos rankšluosčiu.
3. Kietąjį sūrį sutarkuoju stambia tarka ir dedu po visą pusę papločio, palikdama kraštus laisvus. Užlenkiu antrąją pusę, kraštus kruopščiai suspaudžiu, o tada perbraukiu šakute – taip kraštai laikosi tvirčiau ir kepant sūris neišbėga. Per vidurį dar padarau nedidelę skylutę, kad iš jos galėtų išeiti garai; tai mažas veiksmas, bet nuo jo labai priklauso graži papločio forma.
4. Į keptuvę įpilu aliejaus ir gerai jį įkaitinu, tada papločius kepu iš abiejų pusių iki auksinės plutelės ir gražios spalvos. Aš mėgstu vidutinę kaitrą: jei ugnis per stipri, išorė greitai patamsėja, o sūris viduje nespėja gražiai išsilydyti. Kai papločiai jau minkšti ir kvapnūs, iškart imu juos iš keptuvės – būtent tada jie skaniausi.
Šiuos papločius man patinka tiekti dar visiškai karštus, nes tada jų vidus būna pats minkščiausias, o sūris – tąsus ir kvapnus. Jei pageidauju, kietąjį sūrį pakeičiu kitu įdaru pagal savo skonį, tačiau visada renkuosi tokį, kuris gerai lydosi ir nėra per šlapias. Kai įdaras drėgnesnis, kraštus reikia užspausti dar atidžiau, o papločio geriau nekočioti pernelyg plonai.
Dar vienas dalykas, kurio niekada nepraleidžiu: stengiuosi jų neperkepti. Vos tik pamatau gražią auksinę spalvą, papločius iškart verčiu ir stebiu, kad abi pusės iškeptų tolygiai. Toks atsargumas atsiperka labai paprastai – papločiai išlieka minkšti, nesusvyla ir nesudžiūsta net atvėsę.
Jei planuoju juos valgyti ne iš karto, laikau juos uždengtus, kad kraštai neišsausėtų. O kai noriu atgaivinti kitą dieną, trumpai pašildau sausoje keptuvėje – taip jie vėl tampa maloniai šilti ir kvapnūs, tik jau nebe tokie traškūs kaip ką tik iškepti.
Šis receptas man patinka dar ir dėl to, kad jį lengva pritaikyti prie to, ką turiu namuose. Tešla čia paprasta, nereikalauja ilgo kildinimo, o rezultatas atrodo daug įspūdingiau, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai ant stalo padedu lėkštę šių papločių, dažniausiai niekas net nelaukia papildomo kvietimo ragauti.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kuo galiu pakeisti kietąjį sūrį?
Rinkčiausi kitą gerai besilydantį sūrį: svarbiausia, kad jis būtų tvirtas ir kepant nevirstų vandeninga mase. Jei sūris sūresnis nei įprastai, kitą kartą druskos į tešlą dėčiau truputį mažiau, nes skonis gali pasidaryti per ryškus.
Man patinka, kai įdaras turi ne tik lydumą, bet ir šiek tiek charakterio, todėl visada paragauju mažą gabalėlį prieš berdama jo ant papločio. Taip lengviau nuspręsti, ar reikia papildomo prieskonio, ar užteks natūralaus sūrumo.
Kaip šiuos papločius laikyti, jei jų lieka?
Atvėsusius papločius dedu į sandarų indą ir laikau šaldytuve iki 2 dienų. Prieš valgydama juos pašildau sausoje keptuvėje arba trumpai orkaitėje, nes taip jie vėl tampa minkšti, o plutelė išlieka maloniai traški.
Jei paplotį sušildau per stipriai, sūris gali suirti ir išbėgti, todėl renkuosi vidutinę temperatūrą. Iš patirties žinau, kad skonis geriausias tą pačią dieną, bet ir kitą dieną jie vis dar visai neprasti.
Kodėl per vidurį darau skylutę?
Skylutė leidžia garams pasišalinti, todėl paplotis kepdamas nesipučia netolygiai. Jei jos nepadaryčiau, kartais viršus pakyla kaip mažas balionas, o tada kraštai gali prasiskirti arba įdaras pasidaro nelygiai pasiskirstęs.
Aš skylutę darau visai mažą, tik tiek, kad garas turėtų kur išeiti. Tai paprasta smulkmena, bet ji labai padeda išlaikyti gražią formą ir tvarkingą kraštą.
Kas dažniausiai sugadina tešlą?
Dažniausia klaida – per daug miltų. Tada tešla tampa kieta, o papločiai kepdami praranda minkštumą. Kita klaida – pernelyg plonas kočiojimas ir per gausus įdaras, nes tada paplotis gali plyšti dar prieš atsiduriant keptuvėje.
Dar verta stebėti kaitrą: per karšta keptuvė išorę apkepa per greitai, o vidus nespėja sušilti. Aš visada stengiuosi kepti ramiai, nes šis receptas mėgsta ne skubą, o tolygią šilumą.
Ar galima kepti su mažiau aliejaus?
Taip, galima, ypač jei naudojate gerą nepridegančią keptuvę, tačiau visiškai be riebalų šis variantas skamba kitaip ir skonis bus ne toks sodrus. Aš vis tiek palieku bent tiek, kad dugnas gražiai apskrustų ir papločiai nepriliptų.
Jei norite lengvesnio varianto, aliejų galima pilti saikingai ir kepti ant vidutinės kaitros. Tada papločiai išlieka minkšti, bet nepraranda to gražaus auksinio paviršiaus, dėl kurio jie man ir patinka.























