Tik prie automobilio, krovdama pirkinius į bagažinę, pastebėjau, kad piniginėje per daug pinigų. Mokėjau grynaisiais penkiasdešimtine už pirkinius, kurie kainavo 23 eurus su centais. Grąžos turėjo būti apie 26 eurus. O mano delne gulėjo dvidešimtinė, dar viena dvidešimtinė, penkinė ir kelios monetos. Perskaičiavau du kartus, stovėdama šaltame vėjyje prekybos centro aikštelėje su atidaryta bagažine. Kasininkė buvo grąžinusi 20 eurų per daug.
Turinys (4)
Man 27-eri, dirbu grafikos dizainere reklamos agentūroje Kaune, gyvenu su draugu nuomojamame bute Žaliakalnyje. Grynaisiais beveik nemoku, bet tą savaitę močiutė per gimtadienį įspraudė man į rankas penkiasdešimtinę su žodžiais „nusipirk ką nors skanaus“. Ir aš tą vakarą užsukau į prekybos centrą nupirkti produktų savaitgalio vakarienei su draugais.
Pirmoji mintis buvo ne pati gražiausia
Nemeluosiu: pirmą sekundę pagalvojau, kad tai tiesiog maloni staigmena. Dvidešimt eurų. Galėčiau nupirkti vyno vakarienei, galėčiau sumokėti už pusę mėnesio transporto bilieto. Juk aš nieko nevogiau, tai kasininkės klaida, ne mano. Tokia mintis sukosi kelias sekundes, kol uždariau bagažinę ir atsisėdau į automobilį.
Paskui prisiminiau tą kasininkę. Jauna mergina, gal devyniolikos ar dvidešimties metų, su ilga kasa ir kiek per dideliu darbo švarku. Ji atrodė pavargusi, eilė prie jos kasos buvo ilga, už manęs stovėjęs vyras garsiai dūsavo, kai ji per ilgai ieškojo kažkokios prekės kodo. Kai ji man grąžino pinigus, net nepažiūrėjo į mane, iškart griebėsi kito kliento pirkinių. Pagalvojau, kad vakare, uždarant kasą, jai trūks 20 eurų. Ir nežinojau, kas tada bus.
Draugas, kuriam paskambinau, kad pasakyčiau, jog vėluosiu, pasakė, kad vis tiek sugrįžti dėl 20 eurų nėra prasmės, nes jie turbūt turi kažkokį draudimą tokiems atvejams. Aš nebuvau tikra. Ir tas netikrumas man neleido užvesti variklio.
Grįžimas prie kasos
Grįžau į prekybos centrą su čekiu ir ta dvidešimtine rankoje. Prie kasų buvo dar daugiau žmonių nei prieš tai. Nenorėjau stoti į eilę, tad nuėjau prie informacijos stendo ir paaiškinau situaciją administratorei. Ji pažiūrėjo į mane kiek nustebusi, paskui paėmė čekį ir paprašė palaukti. Po kelių minučių atėjo vyresnė moteris su darbuotojos kortele ant kaklo. Pasirodo, tai buvo pamainos vedėja.
Ji išklausė mane, paėmė dvidešimtinę ir pažiūrėjo į čekį. Paskui padarė tai, ko nesitikėjau. Pasakė, kad nueisime kartu prie tos kasos, nes ji nori, jog kasininkė žinotų, kas grąžino pinigus. Aš pradėjau atsisakinėti, sakiau, kad nereikia, kad aš tik norėjau atiduoti, bet vedėja jau ėjo, o aš sekiau iš paskos.
Kasininkė pamatė mus ir išbalo. Turbūt pagalvojo, kad aš atėjau skųstis. Vedėja trumpai paaiškino, kas atsitiko, ir padavė jai tuos 20 eurų. Mergina pažiūrėjo į mane, tada į pinigus, ir jos akyse pasirodė ašaros. Ji tik tyliai pasakė „ačiū“ ir įdėjo pinigus į kasos stalčių. Už mūsų nugarų eilė stovėjo tyliai, ir net tas pats dūsuojantis vyras, kurį prisiminiau iš pirmojo karto, šįkart nieko nesakė.
Ką pasakė vedėja
Kai ėjome atgal prie informacijos stendo, vedėja sustojo ir pasakė tai, kas man įstrigo ilgam. Kad ta mergina dirba čia tik antrą savaitę. Kad ji studijuoja ir dirba vakarais, kad galėtų mokėti už bendrabutį. Ir kad jei vakare kasoje būtų trūkę pinigų, situaciją būtų tekę aiškintis, ir ji tikriausiai būtų nusprendusi, kad šis darbas ne jai. Vedėja dar pridūrė, kad per daugelį darbo metų pinigus grąžinti grįžta labai nedaug žmonių. Ne todėl, kad jie blogi, o todėl, kad daugelis tiesiog nepastebi arba pagalvoja, kad dėl tokios sumos neverta grįžti.
Tada ji padarė dar vieną dalyką. Nuėjo už prekystalio ir grįžo su dėžute šokoladinių saldainių. Pasakė, kad tai nuo parduotuvės, ir kad jai būtų malonu, jei priimčiau. Aš vėl bandžiau atsisakyti, bet ji įspraudė dėžutę man į rankas taip pat, kaip prieš savaitę močiutė įspraudė tą penkiasdešimtinę.
Išėjau į aikštelę jau visiškai kitokia nuotaika, nei įėjau. Šaltis nebeatrodė toks žvarbus. Sėdėdama automobilyje dar ilgai žiūrėjau į tą saldainių dėžutę ant keleivio sėdynės ir galvojau, kaip mažai kartais reikia, kad kažkieno vakaras pasikeistų.
Kodėl verta grįžti net dėl mažos sumos
Draugams vakarienės metu papasakojau šią istoriją. Vienas iš jų pasakė, kad tai labai gražu, bet jis turbūt nebūtų grįžęs, nes pinigai maži, o laiko gaila. Kita draugė papasakojo, kaip studijų metais pati dirbo kasininke ir kartą, uždarant pamainą, jai trūko 50 eurų. Ji tada visą naktį verkė ir galvojo, iš kur gaus tuos pinigus, nes uždirbdavo vos daugiau nei minimalią algą.
Ši istorija man priminė paprastą dalyką. Kai kitoje kasos pusėje stovi žmogus, kiekviena klaida yra ne tik skaičiai sistemoje. Tai kažkieno pamaina, kažkieno nerimas, kažkieno vakaras, kuris gali baigtis ašaromis. Mano 20 eurų man reiškė vyno butelį. Jai jie galėjo reikšti, kad ji ryte vis dar turės darbą.
Dabar, jei kada nors gaunu per daug grąžos ar pastebiu klaidą sąskaitoje savo naudai, grįžtu. Ne todėl, kad noriu būti pagirta ar gauti saldainių. O todėl, kad prisimenu tos merginos akis, kai ji suprato, kad viskas bus gerai. Ir dar todėl, kad kai kitą kartą klaida bus mano nenaudai, norėčiau, jog kas nors kitoje pusėje pasielgtų taip pat.




















