Kurjeris skambino į duris jau trečią kartą tą savaitę, ir vėl ne mums, o sūnui. Dėžė nuo kedų, didelė, su kažkokiu prekės ženklu, kurį mačiau tik reklamose. Sūnus paėmė ją, padėkojo ir dingo savo kambaryje. Vakare per vakarienę jis tarsi tarp kitko pasakė, kad šį mėnesį uždirbo 900 eurų. Šešiolikmetis. Mano šakutė sustojo pusiaukelėje. Žmona padėjo puodelį. Ir tada jis papasakojo, kaip. Tą naktį aš ilgai negalėjau užmigti.
Man 44-eri, dirbu autobusų parko mechaniku Panevėžyje. Žmona – mokytoja. Sūnus yra vyresnysis iš mūsų dviejų vaikų, mokosi dešimtoje klasėje, visada buvo smalsus, mėgo kompiuterius ir sportinę aprangą. Kišenpinigių jis gaudavo po 30 eurų per mėnesį. Vasarą kelias savaites dirbo pas mano brolį ūkyje. Iki to vakaro buvau tikras, kad apie jo pinigus žinau viską.
Verslas, kurio neįtarėme
Pasirodo, prieš pusmetį sūnus pastebėjo, kad kai kurie riboto leidimo kedai, kurie parduotuvėse kainuoja 150 eurų, internete perparduodami už 250 ar net 300. Su draugu jie pradėjo sekti, kada išleidžiamos naujos kolekcijos, registruotis loterijose, kuriose galima laimėti teisę jas nusipirkti. Kai laimėdavo, pirkdavo, o paskui perparduodavo per skelbimų portalus ir socialinius tinklus.
Pinigus pirkimui jis iš pradžių skolinosi iš savo santaupų, sukauptų nuo vaikystės. Paskui iš uždarbio pirko daugiau. Tą mėnesį jis pardavė šešias poras. Grynojo pelno, kaip jis sakė, – 900 eurų. Jis tai pasakojo su pasididžiavimu, rodė man lentelę telefone su pirkimais, pardavimais ir pelnu. Viskas suskaičiuota iki cento.
Kodėl negalėjau užmigti
Pirmas jausmas buvo pasididžiavimas. Mano sūnus, šešiolikos, pats susigalvojo, kaip uždirbti, ir uždirbo daugiau nei kai kurie suaugusieji. Bet kuo ilgiau gulėjau tą naktį, tuo daugiau klausimų kilo. Kam jis perparduoda? Ar susitinka su nepažįstamais žmonėmis? Kaip jie atsiskaito? Ar jis niekada nebuvo apgautas? Ir ar tai apskritai legalu?
Kitą rytą paklausiau jo apie visa tai. Paaiškėjo, kad du kartus jis susitiko su pirkėjais prekybos centro aikštelėje, vienas, vakare. Kartą pirkėjas sumokėjo pervedimu, kuris po dienos buvo atšauktas, ir sūnus prarado ir kedus, ir pinigus. Jis apie tai nepasakojo, nes bijojo, kad uždrausime.
Ir dar vienas dalykas: jis nieko nežinojo apie mokesčius. Jam atrodė, kad parduoti daiktą internete – tas pats, kas parduoti savo seną dviratį. Bet kai daiktai perkami tam, kad būtų perparduoti su pelnu, ir tai daroma reguliariai, tai jau yra veikla, kurią reikia įteisinti.
Pokalbis prie stalo
Susėdome visi trys. Nenorėjau uždrausti. Supratau, kad sūnus padarė kažką tikrai vertingo: išmoko skaičiuoti, derėtis, rizikuoti, rūpintis klientais. Tokių dalykų mokykloje neišmoksi. Bet taip pat supratau, kad jis vienas, šešiolikos metų, neturi suvokti visų pavojų.
Sutarėme kelis dalykus. Su pirkėjais jis susitinka tik dienos metu, viešoje vietoje, ir kartu eina draugas arba aš. Atsiskaito tik patikrintais būdais, o prekę atiduoda tik tada, kai pinigai tikrai įskaityti. Ir pasitarsime su buhaltere, kaip tokią veiklą tinkamai įteisinti, kad vėliau nebūtų nemalonių staigmenų.
Su buhaltere susitikome kitą savaitę. Ji paaiškino galimybes, kaip nepilnametis su tėvų sutikimu gali vykdyti veiklą ir mokėti mokesčius. Sūnus klausėsi atidžiau nei bet kurioje pamokoje. Užsirašinėjo į telefoną. Po susitikimo jis pasakė, kad dabar jaučiasi kaip tikras verslininkas.
Ką supratau kaip tėvas
Kai jo amžiaus buvau aš, vienintelis būdas užsidirbti buvo vasarą dirbti pas kaimynus ar renkant uogas. Dabar vaikai turi galimybių, kurių mes net neįsivaizdavome. Bet su tomis galimybėmis ateina ir rizikos, apie kurias jie dažnai nežino. Ir mes, tėvai, apie jas irgi nežinome, nes patys niekada tokių dalykų nedarėme.
Dabar sūnus kas mėnesį man parodo savo lentelę. Ne todėl, kad privalo, o todėl, kad nori. Kartais klausia patarimo, kartais aš klausiu jo. Pernai jis pasiūlė man nupirkti naujus žieminius batus su savo „verslo“ nuolaida. Atsisakiau, bet buvo malonu.
Jei sužinojote, kad jūsų paauglys užsidirba internete, pirmiausia ne drauskite ir nebauskite. Paklauskite, kaip jis tai daro. Išklausykite. O tada kartu pagalvokite apie saugumą, mokesčius ir tai, ką darytų, jei kas nors nutiktų. Gali būti, kad jūsų vaikas žino daugiau, nei manote. Ir gali būti, kad jam labai reikia, jog kas nors pagaliau paklaustų.




















