Septintą kartą skambinau tą pačią dieną, stovėdama ant betoninių vonios kambario grindų, iš kurių kyšojo nupjauti vamzdžiai. Plytelių dėžės stovėjo koridoriuje jau tris savaites, uždengtos senu paklodės gabalu, kad nedulkėtų. Telefonas vėl išsijungė po kelių pyptelėjimų. Meistras, kuriam prieš mėnesį pervedžiau 1 200 eurų avanso, buvo dingęs. Nebeatsakė nei į skambučius, nei į žinutes, nei į laiškus.
Turinys (4)
Man 29-eri, dirbu klientų aptarnavimo vadove Kaune, prieš metus nusipirkau savo pirmą butą Šilainiuose. Dviejų kambarių, senos statybos, su vonios kambariu, kurio plytelės prisiminė dar mano mamos jaunystę. Iš pradžių planavau remontuoti viską pamažu, kambarį po kambario, iš santaupų ir atlyginimo. Vonia buvo pirmoji, nes ten jau pradėjo kristi plytelės ir prakiuro vamzdis po kriaukle.
Meistras, kuris atrodė patikimas
Meistrą radau per skelbimų portalą. Jo profilyje buvo daug nuotraukų iš atliktų darbų: tvarkingos vonios, lygios siūlės, gražiai sumontuoti dušai. Atsiliepimų nebuvo daug, bet tie keli buvo geri. Paskambinau, jis atvažiavo tą pačią savaitę, apžiūrėjo vonios kambarį, pamatavo, pasakė kainą: 2 400 eurų už darbą, medžiagas perku pati. Pradėti galėtų po dviejų savaičių, bet reikia avanso, nes „kitaip žmonės užsisako ir dingsta“.
Paprašė 1 200 eurų, pusės sumos. Man tai atrodė daug, bet jis paaiškino, kad avansas jam reikalingas įrankiams ir darbininko atlyginimui. Kalbėjo ramiai, profesionaliai, net davė keletą patarimų, kokių plytelių klijų nepirkti. Sutartį pasirašėme ant vieno lapo, kurį jis atsinešė: vardas, pavardė, telefonas, suma, terminas. Pervedžiau pinigus jo nurodytu sąskaitos numeriu tą patį vakarą.
Pirmą darbų dieną jis atvažiavo su padėjėju, išardė senas plyteles, nuėmė vonią ir išnešė viską į konteinerį. Antrą dieną nupjovė senus vamzdžius. Trečią dieną nebeatvažiavo. Parašė, kad susirgo. Paskui, kad sugedo automobilis. Paskui, kad turi skubų užsakymą pas kitą klientą ir grįš pirmadienį. Pirmadienį jis neatsiliepė.
Trys savaitės be vonios
Tas tris savaites gyvenau kaip turistė savo bute. Prausdavausi pas mamą Dainavoje arba sporto klube po darbo, dantis valydavausi virtuvėje prie kriauklės. Draugės siūlė pagyventi pas jas, bet aš atkakliai likdavau namie, nes atrodė, kad jei išeisiu, prarasiu kontrolę ir meistras tikrai nebegrįš. Vakarais sėdėdavau ant koridoriaus grindų tarp plytelių dėžių ir tikrindavau telefoną.
Iš pradžių kaltinau save. Kad pervedžiau tiek daug iš karto. Kad nepatikrinau jo įmonės, kurios, kaip paaiškėjo, nė nebuvo, nes jis dirbo pagal individualios veiklos pažymą. Kad nepaprašiau sąskaitos faktūros už avansą. Kai pasidalijau istorija su kolegomis, beveik kiekviena turėjo panašią istoriją: kas nors iš giminių ar pažįstamų buvo sumokėjęs meistrui ir laukęs mėnesių mėnesius.
Internete radau dar vieną skelbimą su to paties meistro telefonu, tik kitu vardu. Ir dar vieną diskusiją forume, kur moteris iš Kauno rašė apie meistrą, kuris paėmė avansą ir dingo. Telefono numeris skyrėsi vienu skaičiumi. Gal sutapimas, gal ne. Bet tą vakarą supratau, kad laukti nebėra prasmės.
Žinutė su vienu žodžiu
Pasitariau su pusbroliu, kuris dirba teisininku draudimo bendrovėje. Jis patarė viską surinkti vienoje vietoje: sutartį, banko pavedimo išrašą, susirašinėjimą, nuotraukas, kaip vonia atrodė prieš ir po. Ir parašyti meistrui paskutinę, ramią, bet aiškią žinutę su terminu. Taip ir padariau. Parašiau, kad jei per tris darbo dienas jis neatnaujins darbų arba negrąžins avanso, kreipsiuosi į policiją dėl galimo sukčiavimo ir pateiksiu visus dokumentus.
Po dviejų valandų suskambo telefonas. Meistras kalbėjo taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Sakė, kad buvo labai užsiėmęs, kad jau ruošėsi man skambinti, kad nereikia jokios policijos ir kad jis atvažiuos ketvirtadienį. Aš klausiausi ir jaučiau, kaip dreba rankos. Pasakiau, kad laukiu ketvirtadienį devintą ryto, ir kad jei jis neatvažiuos, mano žinutėje parašyta viskas.
Ketvirtadienį jis atvažiavo. Vienas, be padėjėjo, ir dirbo tylėdamas. Per dvi savaites sumontavo vamzdžius, išlygino sienas ir priklijavo plyteles. Darbas nebuvo idealus. Vienoje vietoje siūlė nelygi, o dušo kampe plytelės sudėtos šiek tiek kreivai. Bet vonia buvo. Galutinę sumą sumažinau 200 eurų dėl defektų, ir jis nesiginčijo. Tik išeidamas pasakė, kad su tokiais klientais kaip aš „sunku dirbti“.
Ką daryčiau kitaip
Dabar, kai kas nors iš draugų pradeda remontą, aš tampu ta įkyriąja patarėja. Avansą mokėti tik už medžiagas ir tik su čekiais, o geriausia medžiagas pirkti pačiai. Darbą apmokėti etapais: atliktas etapas, nuotrauka, apmokėjimas. Prieš pasirašant sutartį, patikrinti, kokiu pagrindu meistras dirba, ir įrašyti į sutartį ne tik sumą, bet ir terminus bei tai, kas bus, jei jų nesilaikoma.
Ir dar vienas dalykas, kurį supratau ne iš karto. Aš tris savaites tylėjau ir laukiau, nes nenorėjau būti „sunki klientė“. Tik kai parašiau aiškiai ir ramiai, ką darysiu, situacija pajudėjo. Mandagumas ir ribos nėra priešingybės. Kartais vienintelis būdas susitarti yra pasakyti, kur yra riba, ir tikrai jos laikytis.
Mano vonia dabar balta, su pilkomis siūlėmis ir tuo kreivu kampu duše. Kiekvieną rytą į jį pažiūriu. Ir kažkodėl jis man primena ne apie prarastus nervus, o apie tai, kad pagaliau išmokau ginti savo pinigus.




















