Apie vaismedžių balinimą savo aplinkoje girdžiu dvi visiškai priešingas nuomones. Vienas kaimynas kiekvieną rudenį išbalina obelis taip kruopščiai, kad sodas iš tolo atrodo lyg sutvarkytas pagal liniuotę, o kitas tik nusijuokia – esą medžius miške niekas nebalina ir jie vis tiek auga.
Turinys (11)
- Tai vis dėlto reikia balinti medžius rudenį ar ne?
- Didžiausia problema prasideda ne per patį stipriausią šaltį
- Kodėl baltas kamienas čia apskritai ką nors keičia
- Kodėl nelaukiu balandžio
- Tačiau rugsėjį su kibiru irgi neskubu
- Prieš balindamas kamieną pirmiausia jį apžiūriu
- Kaip aukštai balinu
- Kuo balinti – čia irgi yra daugiau nei vienas pasirinkimas
- Su jaunais vaismedžiais esu atsargesnis
- Ko balinimas tikrai neišgydo
- Todėl mano atsakymas į kasmetinį ginčą dabar paprastas
Ilgą laiką pats buvau kažkur per vidurį. Jei likdavo laiko – nubalindavau, jei ne – didelės problemos tame nemačiau.
Po vienos žiemos požiūris pasikeitė. Ant jaunesnio vaismedžio kamieno pavasarį pastebėjau vertikalų žievės pažeidimą toje pusėje, kuri žiemą gaudavo daugiausia saulės. Rudenį jo tikrai nebuvo, žvėrys medžio nebuvo apgraužę, o mechaninio pažeidimo irgi neprisiminiau.
Tada pirmą kartą normaliai pasidomėjau ne tuo, ar balti kamienai atrodo gražiau, o tuo, kas su žieve vyksta saulėtą žiemos dieną ir šaltą naktį.
Tai vis dėlto reikia balinti medžius rudenį ar ne?
Atsakymas nėra toks patogus, kad tiktų visiems medžiams vienodai. Balinti kiekvieną sode augantį seną medį vien todėl, kad atėjo lapkritis, nėra privalomas ritualas. Tačiau jauniems vaismedžiams, medžiams su plonesne žieve ir kamienams, kuriuos stipriai apšviečia pietų bei pietvakarių saulė, apsauga nuo žiemos saulės gali būti visai prasminga.
Būtent todėl mane kiek juokina ginčas „balinti ar nebalinti“, kai nepasakoma, apie kokį medį kalbama. Sena obelis šiurkščia stora žieve ir prieš dvejus metus pasodintas vaismedis nėra tas pats. Jauno kamieno žievė gerokai jautresnė, todėl jam žiemos ir ankstyvo pavasario temperatūrų šuoliai gali būti pavojingesni.
Didžiausia problema prasideda ne per patį stipriausią šaltį
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad žievei blogiausia tada, kai termometras rodo didžiausią minusą. Tačiau pavojingas gali būti visai kitoks oras: giedra saulėta diena ir po jos sekanti labai šalta naktis. Tamsus kamienas saulėje įšyla, ypač iš pietinės ir pietvakarinės pusės, o saulei nusileidus temperatūra greitai krinta.
Toks kartotinis įšilimas ir atšalimas gali pažeisti žievės bei po ja esančius gyvus audinius. Pavasarį pažeidimas gali pasirodyti kaip įtrūkusi, atšokusi ar pakitusios spalvos žievė. Nemaloniausia tai, kad kai kurie žiemos pažeidimai tampa akivaizdūs ne tą pačią dieną, kai atsirado.
Kodėl baltas kamienas čia apskritai ką nors keičia
Principas labai paprastas ir jokios sodo magijos jame nėra. Tamsus paviršius sugeria daugiau saulės energijos, o šviesus daugiau jos atspindi. Nubaltintas kamienas saulėtą žiemos dieną neįkaista taip stipriai, todėl sumažėja skirtumas tarp dienos ir nakties temperatūros.
Dėl to vaismedžius balinu ne tam, kad sodas žiemą atrodytų tvarkingesnis. Jeigu balinimas ir turi vertę, tai pirmiausia kaip fizinė kamieno apsauga nuo pernelyg stipraus įšilimo. O tai paaiškina ir kitą dalyką – kodėl pavasarį atliekamas dekoratyvus balinimas kartais būna jau gerokai pavėluotas.
Kodėl nelaukiu balandžio
Jeigu tikslas būtų vien gražus baltas kamienas, balandis tam puikiai tiktų. Tačiau žiemos saulė medį veikia gerokai anksčiau. Pavojingiausias laikotarpis gali ateiti žiemos pabaigoje, kai saulė jau pastebimai stipresnė, dienomis atšyla, o naktimis temperatūra vis dar smarkiai nukrenta.
Jeigu kamieną baltinu dėl šios priežasties, man logiškiau pasirūpinti juo dar rudenį. Pavasarį dangą galima atnaujinti, jei ji stipriai nusiplovė, bet pirmą kartą dažyti tada, kai medis jau išgyveno didžiąją dalį temperatūros svyravimų, man atrodo mažai prasminga.
Tačiau rugsėjį su kibiru irgi neskubu
Per anksti išbalintas kamienas turi kitą problemą – lietingas ruduo gali didelę dalį darbo tiesiog nuplauti. Todėl laukiu, kol vaismedžiai numeta lapus, oras tampa stabiliai vėsesnis ir randu sausą dieną. Tuo metu medžių vegetacija jau nurimusi, bet dar nėra užėję nuolatiniai stiprūs šalčiai.
Čia visada pasižiūriu ir į konkretaus balinimo produkto etiketę, nes skirtingų mišinių naudojimo temperatūra gali skirtis. Jei artimiausią parą žadamas lietus ar šlapdriba, darbo neatlieku vien tam, kad galėčiau užsidėti varnelę. Geriau luktelėti tinkamos dienos, nei po pirmo lietaus žiūrėti į nubėgusius baltus dryžius.
Prieš balindamas kamieną pirmiausia jį apžiūriu
Niekada nepradedu nuo teptuko. Apeinu medį, apžiūriu žievę, pasižiūriu, ar nėra įtrūkimų, puvinio, didesnių žaizdų, grybinių pažeidimų ar graužikų žymių. Jeigu sena negyva žievė pati lengvai atšokusi, ją galima labai atsargiai pašalinti, tačiau sveikos žievės gramdyti tikrai nereikia.
Čia lengva persistengti. Esu matęs kamienų, kurie prieš balinimą nušveisti beveik iki gyvo audinio, tarsi ruošiant seną lentą dažymui. Medis nėra lenta – sveika žievė jam reikalinga. Mano tikslas tik pašalinti tai, kas jau visiškai atsiskyrę, o ne sukurti papildomas žaizdas.
Kaip aukštai balinu
Dar viena sena klaida – nudažyti 30 centimetrų kamieno nuo žemės ir manyti, kad darbas baigtas. Jeigu saugau nuo saulės poveikio, balinu visą kamieną iki pirmųjų pagrindinių šakų. Šiek tiek padengiu ir apatines stambiųjų šakų dalis, ypač tas vietas, kurios gerai apšviečiamos.
Sluoksnį stengiuosi paskirstyti tolygiai, nepalikdamas didelių tamsių plotų saulėtoje kamieno pusėje. Kartu nereikia užtepti centimetro storio „tinko“. Normaliai paruoštas mišinys turi padengti žievę ir laikytis ant jos, o ne tekėti kamienu žemyn.
Kuo balinti – čia irgi yra daugiau nei vienas pasirinkimas
Pats paprasčiausias sprendimas man yra specialiai vaismedžiams skirtas paruoštas balinimo mišinys. Nereikia spėlioti dėl konsistencijos, o gamintojas jau būna nurodęs, kaip jį paruošti ir kokiomis sąlygomis naudoti. Jauniems medeliams ypač nenoriu eksperimentuoti su atsitiktiniais statybiniais dažais ar labai stipriais naminiais mišiniais.
Tradicinis variantas yra gesintų kalkių tirpalas. Dažnai maždaug 10 litrų vandens naudojama apie 2–2,5 kg gesintų kalkių, o geresniam sukibimui įmaišoma molio, tačiau receptūros skiriasi. Mišinys turėtų būti tokios konsistencijos, kad lengvai teptųsi, bet nevarvėtų nuo kamieno upeliais.
Su jaunais vaismedžiais esu atsargesnis
Būtent jaunų medžių apsauga yra svarbiausia, tačiau paradoksalu, kad juos lengviausia ir pažeisti netinkamai pasirinkta priemone. Todėl jaunam medeliui naudočiau tik tokią sodo balinimo priemonę, kurios gamintojas aiškiai nurodo, kad ji tinka jauniems vaismedžiams. Alternatyva gali būti balta kamieno apsauga ar speciali medžių juosta.
Tokios apsaugos principas tas pats – neleisti tamsiam kamienui pernelyg įšilti saulėje. Jei naudojama apvyniojama apsauga, jos negalima pamiršti visiems metams. Pavasarį ją reikia laiku nuimti, kad po ja nesikauptų drėgmė, nesiveistų kenkėjai ir augantis kamienas nebūtų veržiamas.
Ko balinimas tikrai neišgydo
Balta danga nėra vaistas nuo visų medžio problemų. Jei kamiene jau yra gili žaizda, ertmė, puvinys ar liga, uždažius paviršių problema niekur nedingsta. Pirmiausia reikia suprasti, kas medį pažeidė ir ar jam reikalinga kitokia priežiūra.
Taip pat balinimas neapsaugos nuo visko, kas gali nutikti žiemą. Kiškiai ar stirnos turi visai kitą interesą kamienui, todėl vietose, kur jie lankosi, reikalinga mechaninė apsauga. Balinimas yra viena konkreti priemonė konkrečiai problemai mažinti, o ne universalus skydas visai žiemai.
Todėl mano atsakymas į kasmetinį ginčą dabar paprastas
Ar kiekvieną rudenį būtina išbalinti kiekvieną medį kieme? Ne. Ar rudeninis vaismedžių kamienų balinimas yra beprasmė seniena? Taip pat ne. Jauniems, plonesnę žievę turintiems ir žiemos saulei stipriai atviriems vaismedžiams tokia apsauga gali būti prasminga būtent tuo metu, kai jos reikės – per žiemą ir ankstyvą pavasarį.
Aš pats daugiau nebelaukiu balandžio vien tam, kad sodas atrodytų tvarkingas. Rudenį pirmiausia pasižiūriu, kuriems medžiams apsaugos iš tikrųjų reikia, sulaukiu tinkamo sauso oro ir tada imu teptuką. O ginčą, ar medžius „reikia balinti“, palieku kitiems – sode daug naudingiau žiūrėti ne į tradiciją, o į konkretų medį ir jo sąlygas.
