Tujos gali atrodyti labai ištvermingos – visą vasarą žalios, vėją pakelia, šalčio nebijo, todėl rudenį dažnas jas tiesiog palieka ramybėje. Tačiau didžiausias nusivylimas ateina ne sausį, o kovą ar balandį, kai dalis lajos staiga paruduoja, spygliai išsausėja ir atrodo, lyg augalas būtų nušalęs.
Turinys (12)
- 1. Prieš įšąlant žemei tujas gerai palaistau
- Kodėl tuja gali paruduoti tik tada, kai žiema jau beveik baigėsi
- 2. Išvalau sausą lajos vidų
- 3. Aplink šaknis paskleidžiu mulčią
- 4. Rudenį tujų azotu nebeskatinu
- 5. Aukštas ir išsiskleidusias tujas laisvai surišu
- 6. Jaunas tujas apsaugau nuo žiemos pabaigos saulės
- Kurioms tujoms dėmesio reikia daugiausia
- Svarbiausi patarimai iš mano patirties
- Dažniausios klaidos
- Ką darau atėjus pavasariui
- Dažniausiai užduodami klausimai
Ne visada kaltas šaltis. Labai dažnai tuja per žiemą tiesiog praranda daugiau vandens, nei gali pasiimti iš įšalusios žemės.
Dėl to rudenį spygliuočius prižiūriu kiek kitaip nei vaismedžius ar gėlyną. Man svarbiausia ne „pamaitinti prieš žiemą“, o padėti augalui sukaupti drėgmės, apsaugoti šaknis ir paruošti lają sniegui bei saulei.
Ypač daug dėmesio skiriu jaunoms tujoms ir toms, kurios auga atviroje, vėjuotoje vietoje. Keli paprasti darbai dabar gali labai pakeisti tai, kaip augalas atrodys kitą pavasarį.
1. Prieš įšąlant žemei tujas gerai palaistau
Jeigu ruduo sausas, laistymo nenutraukiu vien todėl, kad lauke jau vėsu. Tujos yra visžaliai augalai, todėl jų spygliai drėgmę garina ir žiemą. Kai žemė įšąla, šaknys nebegali normaliai papildyti vandens atsargų, todėl augalas ima naudoti tai, ką spėjo sukaupti rudenį.
Suaugusiai tujai prieš pastovesnius šalčius gali prireikti maždaug 20–40 litrų vandens, tačiau tikslų kiekį vertinu pagal augalo dydį, dirvos tipą ir tai, kiek tuo metu iš tiesų drėgna žemė. Vandens nesupilu vienu smūgiu. Laistau palaipsniui, kad jis susigertų į gilesnį šaknų sluoksnį, o ne nubėgtų paviršiumi į šalį.
Kalankė augino lapą po lapo, bet nežydėjo – tada 6 savaitėms pakeičiau vieną vakaro įprotį
Vienos lelijos man jau neužteko: 5 būdai, kuriais iš mėgstamo augalo galima užsiauginti visą žydinčią lysvę
Ar visgi reikia balinti medžius rudenį? Sodininkai dėl to ginčijasi kasmet, bet svarbiausia suprasti vieną dalykąJeigu rudenį dažnai ir gausiai lyja, papildomai skandinti tujų nereikia. Čia svarbu ne aklai išpilti nustatytą litrų skaičių, o patikrinti dirvą. Jei kelių centimetrų gylyje ji jau gerai drėgna, augalui papildomas vandens perteklius irgi nėra naudingas.
Kodėl tuja gali paruduoti tik tada, kai žiema jau beveik baigėsi
Šita vieta man atrodo svarbiausia, nes paaiškina daug tariamų „nušalimų“. Saulėtą žiemos ar ankstyvo pavasario dieną spygliai sušyla ir ima aktyviau garinti vandenį, tačiau šaknys tuo metu gali būti vis dar sukaustytos įšalusioje žemėje. Augalas praranda drėgmę, bet jos papildyti negali.
Todėl rudos dėmės ypač dažnai išryškėja saulėtoje pusėje ir ne pačią šalčiausią žiemos savaitę, o tada, kai saulės jau daugėja. Tai viena priežasčių, kodėl geras rudeninis laistymas ir jaunų augalų pridengimas nuo intensyvios saulės kartais duoda daugiau naudos nei dar viena sauja trąšų.
2. Išvalau sausą lajos vidų
Rudenį praskiriu šakas ir pasižiūriu, kas vyksta lajos viduje. Ten dažnai būna susikaupę nemažai senos, rudos ir sausos spyglių masės, kurios iš išorės net nesimato. Ją atsargiai išrenku rankomis, o visiškai sausas ar pažeistas šakeles nukerpu švariu sekatoriumi.
Tuo pačiu galima pastebėti nulūžusias šakas ar vietas, kurios vasarą praslydo pro akis. Tačiau vėlyvą rudenį stiprios formuojamosios genėjimo procedūros nedarau. Man šiuo metu svarbiau pašalinti tai, kas akivaizdžiai nebegyva ar pažeista, o rimtesnį formavimą palikti tinkamesniam laikui.
3. Aplink šaknis paskleidžiu mulčią
Aplink tują paskleidžiu maždaug 5–7 cm žievės, durpių arba gerai perpuvusio komposto sluoksnį. Mulčias padeda dirvai lėčiau prarasti drėgmę ir sumažina staigius temperatūros svyravimus prie šaknų. Ypač tai praverčia jauniems augalams, kurių šaknų sistema dar nėra tokia plati.
Tačiau mulčio nesupilu į kūgį aplink kamieną. Prie pat kamieno palieku laisvą tarpą, kad jis nuolat nesiliestų su drėgna organine medžiaga. Toks „mulčio kalnas“ atrodo tvarkingai tik iš tolo, tačiau pačiam augalui iš jo daugiau rizikos nei naudos.
4. Rudenį tujų azotu nebeskatinu
Vasaros pabaigoje ir rudenį man jau nebereikia, kad tuja pradėtų aktyviai auginti naujus minkštus ūglius. Todėl daug azoto turinčias trąšas palieku pavasariui. Jaunas, vėlai išaugęs audinys prieš žiemą turi mažiau laiko subręsti, todėl rudens tikslas yra ne spartinti augimą, o leisti augalui ramiai užbaigti sezoną.
Jei tuja visą sezoną augo normaliai, buvo sveika ir jos spalva gera, prieš žiemą nepradedu berti įvairių „spygliuočiams skirtų“ mišinių vien dėl to, kad kalendoriuje ruduo. Trąšos nėra privalomas ritualas. Pirmiausia vertinu paties augalo būklę ir dirvą.
5. Aukštas ir išsiskleidusias tujas laisvai surišu
Šlapias sniegas gali būti labai sunkus. Gražiai tanki tuja po vienos tokios nakties kartais prasiskleidžia į kelias puses, o silpnesnės šakos net lūžta. Todėl aukštesnes ir platesnes lajas prieš sniegingą sezoną galima švelniai sutvirtinti.
Naudoju minkštą juostą ar virvę ir apjuosiu augalą gana laisvai, kad šakos laikytųsi kartu, bet nebūtų stipriai suspaustos. Tujos nepaverčiu standžiu stulpu. Tikslas – padėti lajai atlaikyti sniego svorį, o ne pakeisti jos natūralią formą.
Po labai gausaus šlapio sniego į sodą vis tiek užsuku. Jei matau, kad ant šakų susikaupė dideli sunkūs gumulai, juos atsargiai nubraukiu. Šakų stipriai nepurtausiu per šalčius, nes sušalusios jos tampa trapesnės.
6. Jaunas tujas apsaugau nuo žiemos pabaigos saulės
Pirmus ar antrus metus po pasodinimo auganti tuja yra jautresnė nei seniai įsitvirtinęs augalas. Vėlyvą žiemą ir ankstyvą pavasarį ryški saulė jau gali stipriai šildyti lają, nors dirva aplink šaknis dar tebėra įšalusi. Būtent tada dažnai ir prasideda vadinamasis žieminis išdžiūvimas.
Jaunesniems augalams naudoju šviesią, orui laidžią medžiagą, džiutą ar specialų šešėliavimo tinklą. Tikslas yra sumažinti intensyvią saulę, o ne hermetiškai supakuoti augalą. Į polietileną tujų nevynioju, nes po juo kaupiasi drėgmė, prastėja oro cirkuliacija ir saulėtą dieną gali susidaryti visai ne tokios sąlygos, kokių norėjome.
Kurioms tujoms dėmesio reikia daugiausia
Pirmiausia apžiūriu neseniai pasodintas tujas, augančias atviroje vietoje ir tas, kurias žiemą nuolat pasiekia stiprus vėjas. Taip pat daugiau dėmesio gauna augalai prie pietinių ar pietvakarių sienų, nes ten žiemos pabaigos saulė gali būti ypač intensyvi. Kuo augalas senesnis ir geriau įsišaknijęs, tuo dažniausiai jis stabilesnis.
Vis dėlto net sena tuja nėra visiškai nepažeidžiama. Ilgas sausas ruduo, vėjuota žiema ir keli labai saulėti vasario ar kovo periodai gali paveikti ir didesnį augalą. Todėl pirmiausia vertinu konkrečias sąlygas, o ne vien augalo amžių.
Svarbiausi patarimai iš mano patirties
Man svarbiausia rudenį nepradėti daryti per daug. Tujoms nereikia nei gausybės trąšų, nei agresyvaus genėjimo, nei kelių sluoksnių plastiko. Daugiausia naudos duoda normaliai sudrėkinta dirva, sveika ir išvalyta laja, tvarkingas mulčio sluoksnis bei apsauga nuo tų žiemos sąlygų, kurios konkrečioje vietoje iš tiesų kelia riziką.
Dar visada pasižiūriu į orų eigą. Jei spalį ar lapkritį savaitėmis lyja, papildomas gausus laistymas netenka prasmės. Jei ruduo sausas ir žemė kieta, tada vanduo tampa prioritetu. Sode kalendorius pasako sezoną, bet tikra dirvos ir augalo būklė pasako, ką reikia daryti.
Dažniausios klaidos
Viena dažniausių klaidų – laistymą baigti per anksti vien todėl, kad atvėso. Visžaliai augalai žiemą neišjungia vandens apykaitos visiškai. Jei į šalčius jie įeina jau su drėgmės trūkumu, saulė ir vėjas situaciją gali dar pabloginti.
Kita klaida – labai stipriai suvynioti tują ar uždengti nelaidžia plėvele. Apsauga turi sumažinti saulės poveikį ar padėti išlaikyti lają, bet ne uždaryti augalą be oro. Taip pat nededu mulčio tiesiai prie kamieno ir rudenį nebežadinu naujo augimo azotinėmis trąšomis.
Dar viena klaida – kiekvieną parudavusį pavasarinį spyglį automatiškai vadinti nušalimu. Žiemos išdžiūvimas, saulės pažeidimai, druskos nuo kelių, šaknų problemos ar ligos iš išorės gali atrodyti panašiai. Jei ruduoti pradeda ne vien saulėta pusė ar pažeidimas plinta neįprastai, priežasties verta ieškoti plačiau.
Ką darau atėjus pavasariui
Vos pasibaigus didesniems šalčiams neskubu nukirpti visko, kas atrodo rusva. Pirmiausia palaukiu ir stebiu, ar ūgliai tikrai negyvi. Kartais išorinis spyglių sluoksnis atrodo prasčiau, tačiau pati šakelė išlieka gyvybinga ir vėliau atsigauna.
Taip pat nepamirštu, kad pavasarį tujos vėl pradeda aktyviau naudoti vandenį. Jei sniego buvo mažai, o pavasaris sausas, laistymas vėl tampa svarbus. Tada jau galima vertinti ir tręšimą, bet tik tada, kai augalas realiai pradeda vegetuoti.
O kaip jūs ruošiate tujas žiemai – surišate, mulčiuojate, dengiate nuo saulės ar tiesiog gerai palaistote? Parašykite komentaruose, kas jūsų kieme pasiteisino geriausiai.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kiek vandens rudenį reikia vienai tujai?
Suaugusiai tujai per sausą rudenį prieš įšąlant žemei gali prireikti maždaug 20–40 litrų vandens. Tačiau tai nėra nekintama norma – kiekis priklauso nuo augalo dydžio, dirvos ir natūralių kritulių. Jei žemė jau gerai drėgna, papildomai jos permirkyti nereikia.
Ar reikia dengti visas tujas?
Ne. Daugiausia dėmesio verta skirti jaunoms, neseniai pasodintoms ir labai saulėtoje ar vėjuotoje vietoje augančioms tujoms. Seniai įsitvirtinusioms sveikoms tujoms dažnai pakanka gero rudeninio paruošimo ir tinkamos drėgmės.
Ar galima tujas žiemai apvynioti plėvele?
Sandarios polietileno plėvelės geriau nenaudoti. Ji prastai kvėpuoja ir saulėje gali sudaryti nepalankų mikroklimatą. Apsaugai nuo saulės geriau rinktis šviesią orui laidžią medžiagą, džiutą arba šešėliavimo tinklą.
Ar rudenį reikia tręšti tujas?
Jei augalas sveikas ir visą sezoną augo normaliai, papildomas rudeninis tręšimas nebūtinai reikalingas. Ypač vengiu gausiai azoto turinčių trąšų, kurios skatintų naujų ūglių augimą prieš žiemą. Daugeliu atvejų drėgmė prieš šalčius yra svarbesnė už dar vieną trąšų porciją.
