Bijūnas – vienas iš tų daugiamečių augalų, kuriam sodinimo vietą verta parinkti itin atsakingai. Tinkamomis sąlygomis vienoje vietoje jis gali augti dešimtmečius, todėl sodindama neskubu ir iš karto pasirūpinu tinkama duobe, dirvožemiu bei sodinimo gyliu.
Turinys (10)
- Kada rudenį sodinti bijūnus
- Kur geriausia sodinti bijūną
- Kaip paruošti sodinimo duobę
- Svarbiausia taisyklė – tinkamas pumpurų gylis
- Kaip užbaigiu sodinimą
- Kaip prižiūrėti rudenį pasodintą bijūną
- Svarbiausi patarimai iš mano patirties
- Dažniausios klaidos sodinant bijūnus
- Kada po pasodinimo laukti žiedų
- Dažniausiai užduodami klausimai
Ypač daug dėmesio skiriu augimo pumpurams, nes per giliai pasodintas bijūnas gali užauginti gražų žalią kerą, tačiau ilgai nežydėti.
Rudeninis sodinimas patogus tuo, kad augalas dar turi laiko įsišaknyti iki žiemos, tačiau nebeeikvoja jėgų intensyviam antžeminės dalies augimui. Svarbu ne vadovautis viena konkrečia kalendorine data, o atsižvelgti į artėjančius šalčius ir rudens orus.
Po pasodinimo taip pat nereikia tikėtis, kad jau kitą sezoną bijūnas būtinai apsipils žiedais – pirmiausia jam reikia gerai įsitvirtinti naujoje vietoje.
Kada rudenį sodinti bijūnus
Šaltinyje rekomenduojama bijūnus sodinti likus maždaug 4–6 savaitėms iki pastovių šalčių. Tuo metu žemė dar turėtų būti pakankamai šilta, kad šaknys spėtų įsitvirtinti, tačiau pats augalas jau neturėtų aktyviai auginti naujų ūglių. Dėl to tikslus laikas priklauso nuo konkrečių metų rudens ir vietos klimato.
Šaltinyje nurodoma, kad daugelyje Ukrainos regionų tam dažniausiai pasirenkamas rugsėjis ir pirmoji spalio pusė. Jei ruduo ilgas ir šiltas, sodinimo laikas gali šiek tiek pasislinkti. Todėl praktiškesnis orientyras yra ne mėnesio pavadinimas, o likęs laikas iki nuolatinių šalčių.
Kur geriausia sodinti bijūną
Bijūnui parenku saulėtą vietą, nes geras apšvietimas svarbus būsimam žydėjimui. Nedidelis šešėlis tam tikrą dienos dalį nėra problema, tačiau nuolat pavėsyje augantis keras gali žydėti gerokai kukliau. Todėl prieš kasdama duobę pasižiūriu, kaip pasirinkta vieta apšviečiama skirtingu paros metu.
Taip pat vengiu žemumų, kuriose po lietaus ilgai laikosi vanduo. Bijūnui neparanku nuolat užmirkstantis dirvožemis, todėl vietos drenažas yra ne mažiau svarbus už saulę. Nuo didelių medžių ir krūmų taip pat palieku pakankamai erdvės, kad jų šaknys pernelyg nekonkuruotų su bijūnu dėl drėgmės ir maisto medžiagų.
Kaip paruošti sodinimo duobę
Šaltinyje siūloma iškasti maždaug 50–60 cm gylio ir panašaus pločio sodinimo duobę. Jei dirvožemis sunkus, jos apačioje pasirūpinama drenažu. Taip paruošiama vieta šaknims ir sumažinama ilgai užsilaikančio vandens problema.
Viršutinį derlingą žemės sluoksnį galima sumaišyti su gerai perpuvusiu kompostu arba humusu. Šviežio mėšlo tiesiai prie bijūno šaknų šaltinyje naudoti nerekomenduojama. Man svarbiau paruošti purią ir tinkamą žemę, o ne į sodinimo duobę sudėti kuo daugiau skirtingų trąšų.
Svarbiausia taisyklė – tinkamas pumpurų gylis
Sodindama šakniastiebį išdėstau taip, kad dirvai nusistovėjus viršutiniai pumpurai būtų maždaug 3–5 cm žemiau dirvos paviršiaus. Tai vienas svarbiausių šiame sodinimo būde nurodytų skaičių. Todėl užberdama žemę stebiu ne tik šaknų padėtį, bet ir tai, kur galutiniame dirvos lygyje atsidurs pumpurai.
Per giliai pasodintas bijūnas gali atrodyti sveikas, auginti stiprius stiebus ir daug lapų, tačiau atkakliai nežydėti. Būtent todėl sodinimo duobės gylio nereikėtų painioti su pumpurų sodinimo gyliu – pati duobė gali būti 50–60 cm, tačiau pumpurai turi likti vos keli centimetrai po galutiniu dirvos paviršiumi. Tai dvi visiškai skirtingos reikšmės.
Kaip užbaigiu sodinimą
Tinkamai išdėsčiusi šaknis, jas užberiu puria paruošta žeme. Dirvą aplink augalą atsargiai prispaudžiu rankomis, kad neliktų didelių tuščių ertmių, tačiau jos stipriai nesuslegiu. Pabaigoje pasodintą bijūną gerai palaistau.
Po laistymo verta dar kartą įvertinti dirvos paviršių, nes žemė gali šiek tiek susėsti. Būtent galutinis pumpurų gylis yra svarbus, todėl šaltinyje ir pabrėžiama, kad 3–5 cm orientyras vertinamas jau dirvai nusistovėjus. Jei viskas atlikta tinkamai, augalą palieku ramiai įsišaknyti.
Kaip prižiūrėti rudenį pasodintą bijūną
Jeigu ruduo sausas, stebiu, kad žemė aplink neseniai pasodintą augalą visiškai neišdžiūtų. Tačiau papildomo vandens poreikį vertinu pagal oro sąlygas ir dirvos drėgmę. Tikslas nėra nuolat laikyti žemę šlapią, ypač jei pasirinkta vieta linkusi kaupti vandenį.
Prieš šalčius jauną kerą galima pamulčiuoti kompostu, durpėmis arba sausais lapais. Šaltinyje pabrėžiama, kad labai storo mulčio sluoksnio nereikia. Mulčiuojant taip pat svarbu nepamiršti, kur yra pats augalas, kad papildomas sluoksnis nepaverstų tinkamai pasodintų pumpurų pernelyg giliai užkastais.
Svarbiausi patarimai iš mano patirties
Sodinimo vietą stengiuosi apgalvoti iš anksto, nes bijūnas nėra augalas, kurį norėčiau kasmet kilnoti iš vienos lysvės į kitą. Saulėta, neužmirkstanti ir nuo didelių augalų šaknų konkurencijos apsaugota vieta leidžia iš karto sudaryti geresnes sąlygas ilgam augimui. Todėl keliolika papildomų minučių renkantis vietą gali būti svarbesnės už vėlesnius bandymus taisyti netinkamas sąlygas.
Taip pat sodindama niekada nesiorientuoju vien pagal duobės kraštus, nes supilta puri žemė po laistymo ir lietaus susėda. Galutinę pumpurų padėtį vertinu dirvos paviršiaus atžvilgiu. Jei sodinu rudenį, mano pagrindinis tikslas yra suteikti augalui pakankamai laiko įsišaknyti iki pastovių šalčių.
Dažniausios klaidos sodinant bijūnus
Viena svarbiausių klaidų – pernelyg giliai užkasti augimo pumpurus. Tokiu atveju bijūnas nebūtinai žus, todėl problemą galima pastebėti ne iš karto. Keras gali gražiai žaliuoti, o tik po kelių sezonų tampa aišku, kad gausaus žydėjimo vis dar nėra.
Kita klaida – pasirinkti vietą, kurioje po lietaus nuolat telkšo vanduo, arba pasodinti labai arti stambių medžių ir krūmų. Taip pat nereikėtų tiesiai prie šaknų dėti šviežio mėšlo. Šios problemos skiriasi nuo netinkamo sodinimo gylio, todėl prieš sodindama įvertinu ne vien šakniastiebį, bet ir visą būsimą augimo vietą.
Kada po pasodinimo laukti žiedų
Jeigu kitą pavasarį jaunas bijūnas neužaugina gausybės žiedų, tai dar nereiškia, kad jis pasodintas netinkamai. Po rudeninio sodinimo pirmiausia augalui svarbu įsišaknyti ir sustiprėti. Šaltinyje nurodoma, kad visavertis gausus žydėjimas neretai prasideda tik po 2–3 metų.
Kantrybė čia atsiperka, nes tinkamai pasodinto bijūno nereikia kasmet persodinti. Ilgainiui įsitvirtinęs keras gali stiprėti ir kasmet dovanoti vis daugiau žiedų. O jūs bijūnus dažniau sodinate rudenį ar pavasarį? Parašykite komentaruose, po kiek metų jūsų pasodintas bijūnas pirmą kartą gausiai pražydo.
Dažniausiai užduodami klausimai
1. Kada geriausia rudenį sodinti bijūną?
Šaltinyje rekomenduojama orientuotis į laiką iki pastovių šalčių ir sodinti likus maždaug 4–6 savaitėms. Žemė dar turi būti pakankamai šilta šaknims įsitvirtinti, tačiau augalas jau neturėtų aktyviai auginti ūglių. Dėl to konkreti kalendorinė data skirtingais metais gali keistis.
2. Kaip giliai turi būti bijūno pumpurai?
Dirvai nusistovėjus viršutiniai pumpurai turėtų būti maždaug 3–5 cm po žemės paviršiumi. Jų nereikia nuleisti į 50–60 cm gylį – toks skaičius nurodo sodinimo duobės, o ne pumpurų padėtį. Per gilus pasodinimas šaltinyje įvardijamas kaip viena priežasčių, dėl kurių keras gali ilgai nežydėti.
3. Ar į sodinimo duobę galima dėti šviežio mėšlo?
Šaltinyje rekomenduojama derlingą žemę maišyti su gerai perpuvusiu kompostu arba humusu. Šviežio mėšlo tiesiogiai prie bijūno šaknų dėti nereikėtų. Todėl sodindama rinkčiausi jau gerai perpuvusią organinę medžiagą.
4. Ar rudenį pasodintą bijūną reikia uždengti žiemai?
Prieš šalčius jauną kerą galima pamulčiuoti kompostu, durpėmis arba sausais lapais. Šaltinyje nurodoma, kad labai storas mulčio sluoksnis nėra reikalingas. Svarbu ir tai, kad papildomas sluoksnis pernelyg nepagilintų augimo pumpurų.
5. Kodėl kitą pavasarį bijūnas nežydi?
Po rudeninio sodinimo augalas pirmiausia turi gerai įsišaknyti, todėl gausaus žydėjimo kitą sezoną tikėtis nebūtina. Šaltinyje minima, kad pilnavertis vešlus žydėjimas gali prasidėti tik po 2–3 metų. Jei ir vėliau keras išlieka vešlus, bet nežydi, verta prisiminti vieną svarbiausių sodinimo sąlygų – ar pumpurai nebuvo pasodinti per giliai.
