Po pusvalandžio viename puode žirnius jau galėjau lengvai sutrinti šaukštu, o kitame dar aiškiai jutau tvirtesnius gabalėlius. Virtuvėje garavo du beveik vienodi puodai, todėl pagaliau galėjau patikrinti patarimą, kurį iki tol vis atidėliodavau.
Turinys (5)
Žirnių sriubą mėgstu, bet mintis „reikėjo užmerkti iš vakaro“ mane visada aplanko maždaug tada, kai jau noriu valgyti. Tad šįkart pasirinkau kompromisą: vieną porciją skaldytų žirnių pamirkiau tik 2 valandas, o antrą palikau visiškai sausą.
Norėjau sužinoti ne teoriškai, o paprastai: ar tos dvi valandos iš tikrųjų sutrumpins virimą tiek, kad kitą kartą verta apie jas prisiminti? Ir svarbiausia – ar sriubos tekstūroje apskritai pajusiu skirtumą.
Į abu puodus svėriau po 200 g – pakeičiau tik vieną dalyką
Bandymui pasiėmiau geltonus skaldytus žirnius iš tos pačios pakuotės. Atsvėriau dvi porcijas po 200 g, kad nebūtų istorijos apie tai, kaip viename puode netyčia viriau saują daugiau ir paskui stebėjausi rezultatu.
Pirmuosius 200 g užpyliau šaltu vandeniu ir palikau 2 valandoms. Antrą porciją tik gerai perploviau prieš pat virimą. Skaldytų žirnių mirkyti apskritai nėra būtina – jų paruošimo rekomendacijose dažnai nurodoma, kad juos galima virti iš karto, o įprastas virimo laikas siekia maždaug 35–40 minučių.
Vos nepadariau vienos kvailos klaidos. Jau ruošiausi mirkytus žirnius supilti į puodą kartu su visu mirkymo vandeniu, bet tada supratau, kad mano „eksperimentas“ baigsis dar neprasidėjęs – abiejuose puoduose būtų skirtingas skysčio kiekis.
500 g bulvių ir 120 g sūrio – iš šios masės kepu lazdeles, kurios dingsta dar šiltos
Orkaitėje kepti makaronai su pienu ir sūriu: auksinė plutelė ir minkštas vidus
Kodėl baklažanų užtepėlei renkuosi mėsmalę, o ne trintuvą? Skirtumas matyti ant duonos
500 g kreminio sūrio, kokosų pienas ir jokios orkaitės – po nakties gaunu šventinį tortą
Nemeskite jų į verdantį vandenį: pagrindinės kiaušinių virimo klaidos, apie kurias nežinojote
Šaltalankių uogienę viriau tik 5 minutes: labiausiai nustebino ne jos skonisMirkymo vandenį nupyliau. Į kiekvieną puodą supyliau po 700 ml šviežio vandens, pastačiau ant vienodos kaitros ir nieko daugiau nedėjau – nei svogūno, nei morkos, nei rūkytos mėsos. Vakarienei taip, žinoma, nevirčiau, bet dabar norėjau ragauti žirnius, o ne savo prieskonius.
Po 20 minučių skirtumo beveik nemačiau – po 30 jau buvo aiškus
Laiką pradėjau skaičiuoti nuo ramaus virimo pradžios. Abu puodus laikiau vos burbuliuojančius, nes skaldyti žirniai mėgsta putoti ir pernelyg smarkiai užkaitinti gali pradėti lipti ten, kur jų niekas nekvietė – ant viryklės.
Po 20 minučių abiejuose puoduose žirniai jau buvo suminkštėję, tačiau nė vienos porcijos dar nebūčiau vadinęs paruošta tirštai sriubai. Mirkytieji spaudžiami šaukštu pasidavė lengviau, bet skirtumas nebuvo toks, kad iškart pradėčiau skelbti dviejų valandų mirkymo revoliuciją.
Po 25 minučių vaizdas pasikeitė. Mirkytų žirnių kraštai jau pradėjo irti, dalis jų beveik susiliejo su skysčiu, o nemirkyti vis dar išlaikė ryškesnę puselių formą. Paragavus skirtumas buvo dar aiškesnis – pirmieji jau beveik minkšti, antriesiems dar reikėjo laiko.
Ties 30 minučių riba mirkytą porciją būčiau drąsiai naudojęs tirštai žirnių sriubai. Žirniai lengvai susispaudė tarp liežuvio ir gomurio, o pamaišius sriubos pagrindas jau buvo kreminis be jokio trintuvo.
Nemirkytiems prireikė maždaug 38 minučių
Kitas puodas dar virė. Po 30 minučių žirnius jau buvo galima valgyti, tačiau dalis jų viduryje turėjo tvirtesnį kąsnį. Sriubai, kurios norėčiau tirštos ir vientisos, man tai dar buvo per anksti.
Po 35 minučių skirtumas beveik išnyko. Nemirkyti žirniai jau buvo minkšti, tačiau palikau juos dar kelioms minutėms, kad pasiekčiau kuo panašesnę tekstūrą į pirmojo puodo rezultatą ties 30 minučių riba.
Mano puode tai įvyko maždaug po 38 minučių. Taigi dviejų valandų mirkymas virimo laiką sutrumpino maždaug 8 minutėmis. Tai visai dera su tuo, kad skaldyti žirniai ir be mirkymo verda palyginti greitai, o jų virimo trukmė priklauso ir nuo pačių žirnių amžiaus, vandens kietumo bei kaitros.
Štai čia ir gavau rezultatą, kurio nesitikėjau. Maniau, kad dvi valandos vandenyje gal sutaupys 15 ar net 20 minučių. Mano bandyme nauda buvo gerokai kuklesnė.
Tekstūros skirtumas man pasirodė įdomesnis už tas 8 minutes
Abu puodai galiausiai buvo minkšti, tačiau ne visiškai vienodi. Mirkytų žirnių puodas greičiau tapo vientisas ir tirštas – maišant žirniai lengvai iro, todėl tokį variantą rinkčiausi sriubai, kurią mėgstu beveik kreminę.
Nemirkyta porcija ilgiau išsaugojo atskiras žirnių puseles. Net tada, kai jie jau buvo išvirę, tekstūra man pasirodė šiek tiek grūdėtesnė ir aiškesnė. Jei norėčiau sriuboje matyti daugiau žirnių, o ne vien tirštą masę, tai nebūtinai būtų trūkumas.
Beje, skaldytų žirnių mirkymas nėra tas pats, kas pupelių ar avinžirnių mirkymas. Kadangi žirniai jau perskelti, vanduo juos pasiekia gerokai lengviau, todėl jie ir be išankstinio mirkymo išverda gana greitai. Dėl tos pačios priežasties per ilgai mirkyta ir po to ilgai virta porcija gali labai greitai virsti tyre.
Ar 2 valandų mirkymas iš tikrųjų sutaupo laiko?
Čia yra smagiausia šio bandymo dalis. Jeigu skaičiuoju tik laiką, kurį puodas stovi ant viryklės, taip – mano atveju sutaupiau maždaug 8 minutes. Mirkytai porcijai užteko apie 30 minučių, nemirkytai norimos tekstūros teko laukti maždaug 38.
Bet jei penktą vakaro nusprendžiu, kad sriubos noriu dabar, matematika atrodo juokingiau. Variantui su mirkymu turiu 2 valandas žiūrėti į dubenį su žirniais ir tik tada juos dar pusvalandį virti. Nemirkytus tuo metu būčiau išviręs ir greičiausiai jau plaučiau lėkštę.
Todėl kitą kartą dvi valandas mirkyčiau tik tada, jei žinočiau apie vakarienę iš anksto ir žirnius galėčiau užpilti vandeniu eidamas užsiimti kitais darbais. Jeigu apie žirnių sriubą prisiminčiau tik grįžęs alkanas, visiškai ramiai juos perplaučiau ir dėčiau tiesiai į puodą.
O tie du puodai mano virtuvėje galiausiai susitiko viename – eksperimentą baigęs juos sumaišiau, pridėjau likusius sriubos ingredientus ir vakarienė neprapuolė. O jūs skaldytus žirnius prieš sriubą mirkote, ar visada verdate iš karto?
