Skelbime viskas atrodė tobulai. Devynerių metų universalas, atvežtas iš Vokietijos, rida 148 tūkstančiai kilometrų, „vienas savininkas, garažinis, visa serviso istorija“. Kaina buvo kiek mažesnė nei panašių automobilių su didesne rida. Automobilis atrodė tvarkingas, salonas švarus, variklis dirbo tyliai. Pardavėjas buvo malonus, kalbėjo apie automobilį taip, lyg pats juo būtų važinėjęs. Nusipirkau jį ir buvau labai patenkintas. Po pusmečio paaiškėjo, kad tikroji rida buvo beveik 270 tūkstančių kilometrų. Kažkas iš jos „nubraukė“ 120 tūkstančių.
Turinys (8)
Kaip paaiškėjo tiesa
Viskas paaiškėjo atsitiktinai. Po pusmečio automobilyje sugedo pavarų dėžė. Servise, kai meistras ją išardė, pasakė, kad tokio nusidėvėjimo nebūna prie 155 tūkstančių kilometrų. Jis paklausė, ar esu tikras dėl ridos. Tada pirmą kartą suabejojau.
Tą vakarą internete užsisakiau automobilio istorijos ataskaitą pagal VIN kodą – unikalų automobilio identifikavimo numerį. Tokių paslaugų yra keletas, ir jos kainuoja keliolika ar keliasdešimt eurų. Ataskaitoje buvo surašyti duomenys iš įvairių šalių registrų ir servisų. Ir ten aiškiai matėsi: prieš trejus metus Vokietijoje, per techninę apžiūrą, automobilio rida buvo užfiksuota 241 tūkstantis kilometrų. Po metų – 263 tūkstančiai. O kai jis atvyko į Lietuvą, jau buvo tik 140 tūkstančių.
Kaip atsukama rida
Paaiškėjo, kad šiuolaikiniuose automobiliuose ridą pakeisti nėra sunku tam, kas turi tinkamą įrangą. Rida saugoma elektroniškai, prietaisų skydelyje ir kai kuriuose kituose valdymo blokuose. Specialiais prietaisais ją galima pakeisti per kelias minutes. Tai daro nesąžiningi perpardavėjai, nes automobilis su mažesne rida parduodamas brangiau.
Ridos klastojimas yra neteisėtas, bet jį įrodyti ir susigrąžinti pinigus dažnai būna labai sunku, ypač jei automobilis perparduotas kelis kartus, o pardavėjas teigia nieko nežinojęs.
Ženklai, kurių nepastebėjau
Dabar, žvelgdamas atgal, matau ženklus, kurie turėjo mane sudominti. Vairas buvo nudilęs, blizgus, su nusitrynusia oda tose vietose, kur laikomos rankos. Pavarų perjungimo svirties rankena buvo nutrinta. Stabdžių ir sankabos pedalų guminės dangos buvo naujos, nors visas kitas salonas buvo nusidėvėjęs. Vairuotojo sėdynės šonas buvo įdubęs ir nutrintas. Visa tai daugiau atitinka 250 nei 150 tūkstančių kilometrų.
Taip pat „visa serviso istorija“ pasirodė esanti kelios servisų sąskaitos, išrašytos ne Vokietijoje, o Lietuvoje, ir tik per pastaruosius metus. Senesnių įrašų nebuvo. Tada tai neatrodė keista, dabar suprantu, kad tai buvo raudona vėliava.
Ką bandžiau daryti
Su ataskaita ir serviso išvada kreipiausi į pardavėją. Jis iš pradžių nebeatsakė į skambučius, paskui pasakė, kad automobilį nusipirko jau su tokia rida ir nieko nežinojo. Pasikonsultavau su teisininku. Jis paaiškino, kad turiu galimybę reikalauti kainos sumažinimo ar net nutraukti sutartį, nes automobilis neatitiko to, kas buvo žadėta. Bet procesas gali užtrukti, o rezultatas nėra garantuotas, nes reikia įrodyti, kad pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti.
Galiausiai po kelių mėnesių derybų pardavėjas sutiko grąžinti dalį sumos. Ne visą skirtumą, bet bent dalį. Pavarų dėžės remontą sumokėjau pats.
Kaip dabar tikrinu automobilį
Po šios istorijos sudariau sau taisykles, kurių laikausi pirkdamas bet kokį naudotą automobilį. Pirmiausia – istorijos ataskaita pagal VIN kodą dar prieš važiuojant apžiūrėti. Jei pardavėjas nenori pasakyti VIN kodo, tai jau signalas, kad kažkas negerai. Ataskaitoje žiūriu ne tik ridą, bet ir avarijas, draudimo išmokas, ar automobilis nebuvo paskelbtas vogtu.
Antra – serviso istorija. Prašau originalių dokumentų iš šalies, iš kurios automobilis atvežtas. Kai kurie gamintojai leidžia patikrinti serviso istoriją oficialiuose servisuose pagal VIN kodą. Verta paskambinti ar nuvažiuoti ir paklausti.
Trečia – savo akys. Žiūriu į vairą, pavarų svirtį, pedalus, vairuotojo sėdynę. Jei visas salonas nusidėvėjęs, o pedalai nauji, klausiu kodėl. Taip pat žiūriu į rakto būklę – jis per daugelį metų irgi nusitrina.
Ketvirta – patikra servise prieš perkant. Nepriklausomame servise, ne tame, kurį siūlo pardavėjas. Ten gali nuskaityti duomenis iš įvairių automobilio valdymo blokų. Kai kuriuose automobiliuose rida saugoma keliose vietose, ir jei vienur ji pakeista, o kitur ne, skirtumas išryškėja.
Bandomasis važiavimas – ne formalumas
Dar viena klaida, kurią padariau, – trumpas bandomasis važiavimas. Pavažiavau gal dešimt minučių po miestą, ir viskas atrodė gerai. Dabar žinau, kad bandomasis važiavimas turi būti ilgesnis, apie pusvalandį, įvairiomis sąlygomis: mieste, užmiesčio kelyje didesniu greičiu, per duobes. Važiuojant reikia klausytis garsų, stebėti, kaip perjungiamos pavaros, ar automobilis netraukia į šoną, ar stabdžiai nevibruoja. Pavarų dėžės problemos, kurios mane užklupo po pusmečio, galbūt būtų išryškėjusios jau tada, jei būčiau pavažiavęs ilgiau ir atidžiau.
Taip pat verta paprašyti, kad automobilis prieš apžiūrą nebūtų šildytas. Kai kurie gedimai, pavyzdžiui, triukšmas užvedant ar dūmai iš duslintuvo, labiausiai matomi, kai variklis šaltas.
Kodėl mažesnė rida ne visada geriau
Dar vienas dalykas, kurį supratau: dažnai mes per daug žiūrime į ridos skaičių. Automobilis su didesne, bet tikra rida ir gera priežiūros istorija gali būti geresnis pasirinkimas nei automobilis su įtartinai maža rida ir be jokios istorijos. Sąžiningas pardavėjas, kuris parodo visus dokumentus ir neslepia ridos, yra vertingesnis nei bet kokie gražūs skaičiai ant prietaisų skydelio.
Brangi pamoka
Ta istorija man kainavo pavarų dėžės remontą, kelis mėnesius nervų ir nemažai laiko. Ataskaita, kuri būtų viską atskleidusi dar prieš pirkimą, kainavo keliolika eurų. Jei perkate naudotą automobilį, ypač atvežtą iš užsienio, neskubėkite. Pirmiausia sužinokite VIN kodą ir patikrinkite istoriją. Kartais vienas dokumentas gali sutaupyti tūkstančius eurų ir daug nemigos naktų.




















