Laikiau rankoje dvi žiemines padangas ir jau buvau beveik nusprendęs: gilesnis protektorius keliaus į priekį. Automobilis varomas priekiniais ratais, vadinasi, ten ir reikia geriausio sukibimo – skambėjo taip logiškai, kad net nebuvo dėl ko ginčytis.
Turinys (6)
- Jei keičiamos tik dvi padangos, geresnę porą paprastai rekomenduojama montuoti gale
- Kodėl blogesnės padangos gale gali būti nemalonesnės nei priekyje?
- Priekinių varančiųjų ratų argumentas skamba logiškai, bet nepasako visos istorijos
- Bet čia atsiranda pavojinga gudrybė: „blogesnes“ dar nereiškia „bet kokias“
- O jeigu visos keturios labai skirtingos – geriausia pora gale problemos neišspręs
- Galiausiai dvi geresnes padangas nuo priekio nunešiau į galą
Dar prisiminiau seną šeimos išmintį: močiutė mėgdavo sakyti, kad geriausi batai turi tekti tam, kas daugiausia dirba. Automobiliui tą posakį buvau prisitaikęs savaip – priekiniai ratai suka, vairuoja ir dar didelę dalį stabdymo darbo atlieka, tai kam geresnes padangas švaistyti gale?
Laimei, prieš keisdamas ratus pasitikrinau. Paaiškėjo, kad čia tas retas atvejis, kai buitinė logika skamba nepriekaištingai, bet automobilio stabilumo fizika turi kitą nuomonę.
Jei keičiamos tik dvi padangos, geresnę porą paprastai rekomenduojama montuoti gale
Padangų saugos rekomendacijose kartojama ta pati mintis: jeigu dėl kokios nors priežasties keičiamos tik dvi padangos, naujesnę arba geriau sukimbančią porą paprastai reikėtų montuoti ant galinės ašies. Tai taikoma ir daugeliui priekiniais ratais varomų automobilių.
Pirmą kartą tai perskaitęs dar pagalvojau, kad kažko nesupratau. Juk priekiniai ratai vairuoja, daugelyje automobilių ir varo, todėl geresnis jų sukibimas atrodo akivaizdus pranašumas. Ir jis tikrai turi pranašumų – pavyzdžiui, geresnį sukibimą traukiantis ar stabdant šlapia danga.
Tačiau svarbiausias klausimas nėra vien „kur automobilis geriau trauks“. Saugos rekomendacija pirmiausia žiūri į tai, kas nutinka automobiliui, kai viena ašis sukibimą praranda anksčiau už kitą.
Kodėl blogesnės padangos gale gali būti nemalonesnės nei priekyje?
Įsivaizdavau paprastą situaciją: šlapias posūkis, šaltas asfaltas ir šiek tiek per didelis greitis. Jeigu pirmosios sukibimą pradeda prarasti priekinės padangos, automobilis linkęs mažiau sukti, nei prašo vairas – paprastai tariant, pradeda slysti labiau tiesiai.
Jeigu sukibimą pirmiau praranda galinė ašis, situacija kitokia. Galinė automobilio dalis gali pradėti slysti į šoną, automobilis ima suktis labiau, nei vairuotojas norėjo, ir atsiranda vadinamasis perteklinis pasukamumas. Tokį slydimą suvaldyti paprastam vairuotojui gali būti gerokai sunkiau.
Tada pagaliau supratau, kodėl rekomendacija iš pirmo žvilgsnio atrodo „atvirkščia“. Geresnės padangos gale nėra dovana galiniams ratams už gerą elgesį. Jos ten dedamos tam, kad galinė ašis turėtų daugiau sukibimo atsargos ir automobilis slidžioje situacijoje išliktų stabilesnis.
Močiutės batų teorija čia patyrė techninį pralaimėjimą. Automobiliui svarbu ne tik kuris galas daugiau dirba, bet ir kuris slystelėjęs gali greičiau pakeisti viso automobilio kryptį.
Priekinių varančiųjų ratų argumentas skamba logiškai, bet nepasako visos istorijos
Būtent šitoje vietoje pats buvau įstrigęs. Priekiniais ratais varomas automobilis ant priekinių padangų užkrauna nemažai darbų: jos perduoda trauką, vairuoja ir stabdant gauna didelę apkrovos dalį. Todėl priekinės padangos dažnai ir dėvisi greičiau.
Tačiau tai nėra automatinė priežastis dvi geresnes padangas montuoti priekyje. Jei gale lieka gerokai prasčiau sukimbančios padangos, ant šlapios ar slidžios dangos gali susidaryti situacija, kai priekinė automobilio dalis dar laikosi, o galinė jau nori keliauti savo keliu. Dėl to geresnės poros montavimas gale dažniausiai rekomenduojamas nepriklausomai nuo to, kuri ašis yra varančioji.
Yra išimčių, todėl čia nevertėtų garaže paskelbti naujos visuotinės konstitucijos. Kai kuriems automobiliams gamintojas gali numatyti konkrečias padangų keitimo, rotacijos ar skirtingų ašių padangų taisykles, ypač visais ratais varomiems ar gamykliškai skirtingų matmenų padangas turintiems modeliams. Tokiu atveju automobilio gamintojo nurodymai yra svarbesni už bendrą patarimą.
Bet čia atsiranda pavojinga gudrybė: „blogesnes“ dar nereiškia „bet kokias“
Perskaitęs, kad geresnę porą verta dėti gale, lengvai galėjau nueiti į kitą kraštutinumą: dvi geros gale, o priekyje paliksiu tas, kurios dar kažkaip sukasi. Taip ši rekomendacija neveikia.
Lietuvoje lengvojo automobilio žieminių padangų protektoriaus gylis žiemos naudojimo laikotarpiu turi būti ne mažesnis kaip 3 mm. Reikalavimai taip pat numato, kad tos pačios ašies padangos turi būti vienodos pagal esminius parametrus – konstrukcinį tipą, matmenis, paskirtį, apkrovos ir greičio indeksus bei protektoriaus raštą.
Vadinasi, 5 mm gale ir 4 mm priekyje gali būti viena situacija. Bet 5 mm gale ir vos gyvos, pažeistos ar teisinių reikalavimų nebeatitinkančios padangos priekyje – jau visai kita. Geresnės poros vieta nepaverčia likusių dviejų padangų tinkamomis, jei jos tokios nebėra.
Dar viena priežastis neskaičiuoti vien milimetrų – padangos būklė nėra tik protektoriaus liniuotė. Įtrūkimai, pažeidimai, netolygus nusidėvėjimas ir netinkamas slėgis taip pat keičia tai, kaip padanga dirba. Todėl prieš dėliodamas „geresnės čia, prastesnės ten“ pirmiausia įsitikinčiau, kad visos keturios apskritai tinkamos naudoti.
O jeigu visos keturios labai skirtingos – geriausia pora gale problemos neišspręs
Čia radau ir atsakymą, kurio iš pradžių nelabai norėjau girdėti. Saugiausias variantas yra keturios tarpusavyje panašiai sukimbančios, tinkamos būklės padangos. Geresnės poros montavimas gale yra kompromisas, kai keičiamos tik dvi, o ne metodas iš keturių skirtingos būklės padangų sukonstruoti idealų komplektą.
Ypač atsargiai žiūrėčiau į situaciją, kai viena pora beveik nauja, o kita jau arti leistinos ribos. Skirtumas tarp ašių tada tampa ne vien skaičiumi protektoriaus matuoklyje – skirsis vandens išstūmimas, reakcija ant šlapio kelio ir sukibimo atsarga.
Jei automobilis varomas visais ratais, dar prisideda transmisijos reikalavimai. Kai kuriems tokiems modeliams net gana nedidelis padangų riedėjimo apskritimo ar nusidėvėjimo skirtumas gali būti svarbus, todėl prieš keičiant vieną ar dvi padangas verta atsiversti konkretaus automobilio instrukciją.
Galiausiai dvi geresnes padangas nuo priekio nunešiau į galą
Mano pradinis argumentas buvo labai žmogiškas: jeigu priekiniai ratai varo automobilį, jie turi gauti geriausius „batus“. Tik paaiškėjo, kad žiemą svarbu ne vien iš vietos pajudėti ar užvažiuoti į kalniuką – reikia ir pasirūpinti, kad posūkyje galinė automobilio dalis nenuspręstų aplenkti priekinės.
Todėl jei turėčiau keturias tinkamas padangas, bet viena pora būtų akivaizdžiai geresnė, ją paprastai dėčiau ant galinės ašies. O jeigu dvi likusios jau keltų abejonių dėl protektoriaus ar būklės, neieškočiau, ant kurios ašies jas „saugiau paslėpti“ – keisčiau ir jas.
Padėjęs raktą ant žemės dar kartą pažiūrėjau į dvi poras. Močiutės posakis apie geriausius batus liko geras – tik automobiliui, pasirodo, juos pirmiausia verta atiduoti ne tam, kas tempia, o tam, kieno slystelėjimas gali pridaryti daugiau bėdos.
O jūs iki šiol geresnes dvi padangas būtumėte montavę priekyje ar gale?
