Pardavėjas prisiekė, kad malkos sausos. „Dveji metai po stogu, beržas, degs kaip parakas“, – sakė jis, krausdamas jas iš priekabos į mano daržinę. Sumokėjau už aštuonis erdmetrius. Pirmą vakarą pakūrus krosnį, malkos šnypštė, rūko, liepsna buvo vangi, o krosnis vos šilo. Iš malkų galų sunkėsi vanduo ir burbuliavo. Kitą dieną nusipirkau drėgmės matuoklį už dešimt eurų. Įsmeigiau jo smaigus į ką tik perskeltą pliauską. Ekrane pasirodė skaičius: 38 procentai. Sausos malkos turėtų rodyti mažiau nei 20.
Turinys (8)
Kodėl drėgnos malkos – blogas sandoris
Iš pradžių galvojau, kad drėgnos malkos tiesiog prasčiau dega. Bet pasirodo, problema daug didesnė. Kai malkos drėgnos, didelė dalis energijos, kuri turėtų šildyti namus, sunaudojama vandeniui išgarinti. Kuo daugiau vandens malkose, tuo mažiau šilumos gauname. Šviežiai nukirsta mediena gali turėti 40–60 procentų drėgmės. Tokiomis malkomis kūrenant, šilumos gaunama gerokai mažiau nei iš sausų.
Taigi, pirkdamas drėgnas malkas, iš tikrųjų mokėjau ne tik už medieną, bet ir už vandenį. Ir dar už tai, kad tą vandenį sudeginčiau savo krosnyje.
Suodžiai ir pavojus kaminui
Bet ne tik pinigai. Drėgnos malkos dega žemesnėje temperatūroje ir nevisiškai. Tada susidaro daugiau dūmų, suodžių ir dervingų medžiagų. Jos nusėda kamino sienelėse lipniu, tamsiu sluoksniu. Laikui bėgant šis sluoksnis storėja ir siaurina kaminą. Blogiausiu atveju jis gali užsidegti – kamino gaisras yra labai pavojingas ir gali persimesti į stogą ar namą.
Taip pat siaurėjantis kaminas blogiau traukia, ir dūmai ar smalkės gali grįžti į kambarį. Todėl kaminkrėčiai visada pataria kūrenti tik sausomis malkomis.
Kaip teisingai matuoti
Su drėgmės matuokliu iš pradžių padariau klaidą. Įsmeigiau jį į malkos galą, kuris buvo išdžiūvęs lauke, ir rodmuo buvo apie 18 procentų. Atrodė, kad pardavėjas sakė tiesą. Bet kaimynas parodė, kaip matuoti teisingai.
Malkos paviršius ir galai išdžiūsta greičiausiai, o vidus lieka drėgnas ilgiausiai. Todėl matuoti reikia ką tik perskeltos malkos viduryje, šviežiame paviršiuje. Matuoklio smaigus reikia įsmeigti išilgai medienos pluošto, ne skersai. Ir geriausia pamatuoti kelias malkas iš skirtingų krūvos vietų, nes jų drėgmė gali skirtis.
Kai pamatavau teisingai, rodmenys buvo nuo 32 iki 41 procento. Pardavėjo „dveji metai po stogu“ greičiausiai buvo keli mėnesiai lauke.
Ką daryti su drėgnomis malkomis
Grąžinti malkų nebebuvo įmanoma. Pardavėjas nebeatsiliepė į skambučius. Todėl nusprendžiau jas išdžiovinti pats. Pirmiausia visas malkas perskėliau į smulkesnes pliauskas. Kuo smulkesnė malka, tuo greičiau ji džiūsta.
Paskui perkroviau jas tinkamai. Malkinė turi būti po stogu, kad lietus ir sniegas nepatektų ant malkų, bet su atvirais šonais, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti. Malkas sukroviau ne tiesiai ant žemės, o ant medinių padėklų, kad iš apačios nekiltų drėgmė. Tarp eilių palikau tarpus orui. Malkas kroviau žieve į viršų, kad vanduo nubėgtų.
Malkos sausiausiai išdžiūsta pavasarį ir vasarą, kai šilta ir vėjuota. Žiemą jos džiūsta labai lėtai. Todėl tą žiemą teko pirkti dar porą erdmetrių sausų malkų, kad galėčiau kūrenti. O drėgnosios džiūvo iki kito rudens.
Kaip dabar perku malkas
Dabar, pirkdamas malkas, visada pasiimu drėgmės matuoklį. Paprašau pardavėjo perskelti kelias malkas iš skirtingų krūvos vietų ir pamatuoju jų vidų. Jei drėgmė didesnė nei 20 procentų, arba nesutinku pirkti, arba deruosi dėl kainos, žinodamas, kad malkas teks džiovinti pačiam.
Dar geriau – pirkti malkas pavasarį ar vasarą ir išdžiovinti jas pačiam. Tada jos būna pigesnės, o iki rudens spėja išdžiūti. Kai kurie pardavėjai siūlo ir kameroje džiovintas malkas. Jos brangesnės, bet jų drėgmė paprastai būna maža. Vis tiek verta pamatuoti.
Ženklai be matuoklio
Jei matuoklio nėra, yra keli ženklai, padedantys atpažinti sausas malkas. Sausos malkos lengvesnės nei drėgnos. Jų galuose matomi įtrūkimai, pradedantys nuo šerdies. Suduotos viena į kitą, sausos malkos skamba garsiai, skardžiai, o drėgnos – duslokai. Žievė nuo sausų malkų lengvai atsilupa. Bet matuoklis už dešimt eurų yra kur kas patikimesnis už bet kokius ženklus.
Kokia mediena geriausia
Kartu su drėgme sužinojau ir apie medienos rūšis. Ne visos malkos vienodai šildo. Kietieji lapuočiai, tokie kaip ąžuolas, uosis ar skroblas, dega ilgai ir duoda daug šilumos, bet yra sunkesni ir džiūsta lėčiau. Beržas dega karštai, gražia liepsna ir džiūsta palyginti greitai, todėl jis labai populiarus. Alksnis ir drebulė dega greičiau ir šildo mažiau, bet jie mažiau dervingi ir puikiai tinka užkurti. Spygliuočiai, tokie kaip pušis ir eglė, turi daug sakų, dega su traškesiu ir palieka daugiau suodžių, todėl juos geriau naudoti tik pakurai, o ne nuolatiniam kūrenimui.
Dabar perku daugiausia beržo ir šiek tiek ąžuolo naktiniam kūrenimui, kai noriu, kad krosnis ilgiau išlaikytų šilumą. Alksnio pliauskas laikau atskiroje dėžėje prie krosnies pakurai.
Šilumos skirtumas
Kitą žiemą kūrenau malkomis, kurios jau buvo gerai išdžiūvusios, apie 15–18 procentų drėgmės. Skirtumas buvo milžiniškas. Liepsna ryški, krosnis įkaista greitai, stiklas židinio durelėse nebejuoduoja, malkų sunaudoju mažiau, o kaminkrėtys, atėjęs valyti kamino, pasakė, kad suodžių gerokai mažiau nei ankstesniais metais.
Jei kūrenate krosnį ar židinį, nusipirkite drėgmės matuoklį. Tai pigiausias įrankis, kuris sutaupys jums ir pinigų, ir kamino valymo, ir rūpesčių. O kitą kartą, kai pardavėjas prisieks, kad malkos sausos, galėsite tiesiog paprašyti perskelti vieną pliauską ir pažiūrėti, ką parodys ekranas. Sąžiningas pardavėjas dėl to neįsižeis, o nesąžiningas tiesiog nebeturės ką atsakyti.






















