Vieną rytą ruošiausi pusryčiams, užsiplikiau arbatos ir iš spintelės išsitraukiau medaus stiklainį. Atidariau, įkišau šaukštelį ir supratau, kad taip paprastai medaus nepasemsiu. Vietoj įprastos skaidrios, tąsios masės stiklainyje buvo šviesus, tirštas, smulkiais grūdeliais nusėtas medus. Akimirką net pagalvojau, ar nebus jis sugedęs, nes dar visai neseniai buvo visiškai skystas.
Turinys (7)
- Kodėl medus susicukruoja ir ar tai reiškia, kad jis sugedo?
- Kaip saugiai suskystinu medų šiltame vandenyje?
- Kiek laiko reikia laikyti medų šiltame vandenyje?
- Ko niekada nedarau su susicukravusiu medumi?
- Ar tikrai būtina susicukravusį medų tirpdyti?
- Kur laikyti medų ir kada jo geriau nebevartoti?
- Dažniausiai užduodami klausimai
Tačiau susidomėjusi, kodėl medus taip pasikeičia, sužinojau, kad tai vienas natūraliausių jo procesų. Pasirodo, kai kurių rūšių medus susikristalizuoja labai greitai, o kitų net ir po kelių mėnesių galima lengvai įsipilti į šaukštelį.
Dar labiau nudžiugino tai, kad norint medų vėl suskystinti nereikia nei specialių prietaisų, nei sudėtingų gudrybių. Pakanka šilto vandens ir šiek tiek kantrybės, tik būtina žinoti, kokios klaidos gali pakenkti jo skoniui bei kokybei.
Kodėl medus susicukruoja ir ar tai reiškia, kad jis sugedo?
Natūraliame meduje yra skirtingų cukrų, daugiausia gliukozės ir fruktozės. Būtent gliukozė ilgainiui gali sudaryti kristalus, dėl kurių medus tampa tirštesnis, grūdėtas ar net gana kietas. Tai vadinama kristalizacija, ir pats šis procesas nereiškia, kad produktas prarado savo kokybę. Jeigu medus tinkamai laikytas ir neturi gedimo požymių, jį galima valgyti ir susikristalizavusį.
Pastebėjau, kad medaus rūšis čia turi didelę reikšmę. Rapsų ir saulėgrąžų medus paprastai kristalizuojasi gana greitai, o akacijų medus dėl kitokios cukrų sudėties gali ilgiau išlikti skystas. Todėl nereikėtų stebėtis, jei du tuo pačiu metu pirkti stiklainiai po kelių savaičių atrodo visiškai skirtingai. Beje, vien kristalizacija dar nėra patikimas įrodymas, kad medus tikrai natūralus – jo kokybei įvertinti vien išvaizdos neužtenka.
Sulaukusi pirmojo sniego nusiperku 5 litrus skysto muilo: rankų juo neplaunu – namuose ir sodyboje jis praverčia 5 būdais
Prie kapo padarau ne vien paminklo nuotrauką: vienas platesnis kadras vėliau padeda labiau
Ką gerti prieš miegą, kad geriau išsimiegotumėte? Specialistė įvardijo vieną gėrimą
Kodėl parduotuvėje pirktos daržovės ir vaisiai nėra tokie skanūs ir kvapnūs kaip užauginti darže: ekspertų paaiškinimas
Niekada nedėkite šių 4 produktų į šaldiklį: ekspertas paaiškino, kodėl
Kokius kiaušinius pirkti – didelius ar mažus? Įsiminkite kartą ir visiems laikamsKaip saugiai suskystinu medų šiltame vandenyje?
Man labiausiai patinka paprastas būdas su šilto vandens vonele. Į dubenį ar puodą įpilu maždaug 35–40 °C temperatūros vandens ir įstatau sandariai uždarytą stiklainį su medumi. Vanduo neturi siekti dangtelio ar patekti į stiklainio vidų, o pats puodas tuo metu neturi būti kaitinamas ant viryklės. Jei stiklainis labai šaltas, jį šildau palaipsniui, kad stiklas nepatirtų staigaus temperatūros pokyčio.
Po kurio laiko medus pradeda minkštėti, ypač prie stiklainio sienelių. Tuomet stiklainį išimu, sausai nušluostau ir, jei reikia, medų atsargiai pamaišau švariu, visiškai sausu šaukštu. Jeigu vanduo atvėso, pakeičiu jį nauju, vėl tokios pat švelnios temperatūros. Taip medų šildau pamažu, nebandydama visko ištirpinti per kelias minutes.
Kiek laiko reikia laikyti medų šiltame vandenyje?
Vieno tikslaus laiko nėra, nes viskas priklauso nuo medaus kiekio, jo sukietėjimo ir stiklainio dydžio. Nedidelis kiekis gali suminkštėti palyginti greitai, o dideliam, stipriai susikristalizavusiam stiklainiui gali prireikti kelių valandų ir ne vieno vandens pakeitimo. Aš neskubu siekti visiškai skaidraus medaus, jei man tereikia kelių šaukštelių. Kur kas patogiau į mažesnį indelį atsidėti tiek, kiek planuoju sunaudoti artimiausiu metu, ir šildyti tik tą dalį.
Ko niekada nedarau su susicukravusiu medumi?
Pirmiausia medaus nekaitinu tiesiai ant ugnies ir neverdu. Stiprus karštis gali keisti jo skonį, aromatą bei mažinti kai kurių temperatūrai jautrių medžiagų aktyvumą. Taip pat vengiu mikrobangų krosnelės, nes joje medus gali įkaisti netolygiai – viena vieta jau bus labai karšta, nors kita dar liks sukietėjusi. Šiltas vanduo šiuo atveju leidžia daug lengviau kontroliuoti procesą.
Dar viena klaida būtų įpilti karšto vandens tiesiai į medaus stiklainį, tikintis, kad jis greičiau suskystės. Taip padidėja produkto drėgnumas, o tai gali pabloginti laikymo savybes. Medus gerai sugeria drėgmę, todėl jam svarbūs ir sausi įrankiai, ir sandarus dangtelis. Norint suskystinti medų reikia šildyti patį stiklainį iš išorės, o ne skiesti jo turinį.
Ar tikrai būtina susicukravusį medų tirpdyti?
Tiesą sakant, ne visada. Man tirštas medus netgi patinka, kai noriu juo aptepti duonos riekelę ar įmaišyti į košę – jis nenuteka ir jį lengva paskirstyti. Toks medus puikiai tinka ir naminiams kepiniams, marinatams ar desertams, kuriuose jo konsistencija nėra svarbi. Tad jei stiklainyje nėra jokių gedimo požymių, kartais geriausias sprendimas yra paprasčiausiai palikti medų tokį, koks jis yra.
Kur laikyti medų ir kada jo geriau nebevartoti?
Medų laikau sandariai uždarytame stikliniame inde, sausoje, tamsioje spintelėje, toliau nuo viryklės, radiatorių ir tiesioginių saulės spindulių. Stengiuosi, kad temperatūra būtų kuo pastovesnė, nes dažni jos pokyčiai nėra naudingi produkto kokybei. Šaldytuvas paprastai nereikalingas, be to, žemesnėje temperatūroje kai kurių rūšių medus gali kristalizuotis dar greičiau. Svarbiausia nepalikti atviro stiklainio drėgnoje virtuvėje.
Vis dėlto susikristalizavusį medų svarbu atskirti nuo galimai pradėjusio rūgti. Jei atsiranda neįprastas rūgštus kvapas, putojimas ar aiškūs fermentacijos požymiai, tokio medaus nebevartoju. Tai jau ne įprasti cukraus kristalai, o ženklas, kad produktas galėjo sugesti. Dar priminsiu, kad medaus negalima duoti jaunesniems nei vienų metų kūdikiams dėl kūdikių botulizmo rizikos – nesvarbu, ar jis skystas, ar susikristalizavęs.
Dabar pamačiusi sukietėjusį medų tikrai nebepuolu ieškoti naujo stiklainio. Kartais jį tiesiog užtepu ant skrebučio, o kartais švelniai pašildau tiek, kiek man reikia. Svarbiausia žinoti, kad medus gali natūraliai keisti savo konsistenciją ir dėl to netampa prastesnis. O jeigu norisi vėl skysto, kantrybė čia daug naudingesnė už didelę kaitrą.
O kaip darote jūs? Ar jūsų namuose medus dažniausiai būna skystas, ar greitai susicukruoja? Gal turite iš bitininkų išgirstą patarimą, kuris pasiteisino? Pasidalykite komentaruose – labai įdomu, kokį medų labiausiai mėgstate ir kaip jį laikote.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar suskystintas medus vėliau vėl susicukruos?
Taip, tai visiškai įmanoma, nes šildymas nepakeičia natūralios medaus cukrų sudėties. Po kurio laiko kristalai gali pradėti formuotis iš naujo, ypač jei medus priklauso greitai kristalizuojančiai rūšiai. Todėl dažniausiai patogiau šildyti nedidelį kiekį, o ne visą didelį stiklainį.
Ar baltas ir grūdėtas medus vis dar tinkamas valgyti?
Jeigu spalva ir tekstūra pasikeitė vien dėl kristalizacijos, medus paprastai išlieka tinkamas vartoti. Smulkūs grūdeliai susidaro iš natūralių cukraus kristalų ir patys savaime nėra gedimo požymis. Tačiau pastebėjus rūgimo kvapą, putojimą ar kitus neįprastus pokyčius, produkto geriau nebevalgyti.
Ar medų galima suskystinti karštoje arbatoje?
Į arbatą įdėtas medus ištirps, tačiau labai karštas gėrimas gali pakeisti dalį jo aromato ir temperatūrai jautrių medžiagų. Jei noriu kuo geriau išsaugoti natūralų skonį, palaukiu, kol arbata šiek tiek pravės. Tai paprastas įprotis, kuriam nereikia jokio papildomo pasiruošimo.
