„Aš jau trečią kartą praėjau pro tą pačią eglę.“ Išgirdęs šį sakinį telefone supratau, kad mano atsiųsta kapo nuotrauka buvo beveik bevertė: paminklas matėsi puikiai, vardą perskaityti galima, tik kur tas paminklas stovi – nė menkiausio supratimo.
Turinys (6)
- Vien paminklo nuotrauka atsako į klausimą „kas?“, bet ne „kur?“
- Naudingiausią kadrą darau atsitraukęs maždaug 10–20 metrų
- Orientyrą renkuosi tokį, kuris po metų vis dar bus vietoje
- Telefono vietos žyma naudinga, bet vien ja nepasikliaučiau
- Dabar padarau tris nuotraukas ir tuo klausimą uždarau
- Tą dieną būtų užtekę vienos platesnės nuotraukos
Bandžiau aiškinti telefonu: nuo vartų eiti tiesiai, paskui kažkur sukti prie didesnio medžio, o tada ieškoti pilko akmens. Po kelių minučių pats sau skambėjau kaip žmogus, kuriantis prastą lobio paieškos žaidimą.
Nuo tada prie rečiau lankomo kapo padarau ne vieną, o kelias skirtingas nuotraukas. Viena jų atrodo visiškai neįspūdinga, tačiau būtent ji kitam šeimos nariui gali būti naudingesnė už tobulai nufotografuotą paminklo užrašą.
Vien paminklo nuotrauka atsako į klausimą „kas?“, bet ne „kur?“
Mano sena klaida buvo labai paprasta. Priėjęs prie kapo išsitraukdavau telefoną, gražiai sutalpindavau paminklą į kadrą, kartais dar nufotografuodavau gėles ir tuo viską užbaigdavau. Tokia nuotrauka puikiai primena pavardę ar užrašą, bet žmogui, kuris tose kapinėse lankosi kartą per kelerius metus, ji beveik nepadeda orientuotis.
Didelėse kapinėse panašių paminklų gali būti dešimtys. Dar daugiau painiavos atsiranda tada, kai aplink daug vienodų takų, gyvatvorių, senų medžių ir panašaus dydžio kapaviečių. Žmogus nuotraukoje atpažįsta ieškomą kapą tik tada, kai jau beveik stovi šalia jo – o būtent iki tos vietos ir reikia kažkaip ateiti.
Dabar paminklo kadrą laikau tik pirmąja puse užduoties. Antroji – parodyti aplinką taip, kad fotografija taptų ne prisiminimu, o savotišku žemėlapiu.
Ar katės iš tiesų myli savo šeimininkus? Mokslininkų atsakymas nustebins visus
Už vieną – 35 ct, už kitą – 13,99 €: patikrinau Vėlinių žvakių kainas už tave
Iš žvakidės iškrapščiau vaško likučius: į kurį kapinių konteinerį juos mesti?
Kaip dažnai reikia skalbti patalynę, kad neprisidarytumėte sveikatos problemų
Kodėl spalio 25-ąją vėl suksime laikrodžius, jei Europos Parlamentas jau balsavo atsisakyti?
Dėl paprastos gudrybės rudenį kambaryje bus šilta net ir be šildymo
Naudingiausią kadrą darau atsitraukęs maždaug 10–20 metrų
Pirmą kartą bandydamas šį būdą atsitraukiau vos kelis žingsnius. Rezultatas buvo beveik toks pats: kapas mažesnis, bet aplinkui vis tiek tik gretimi paminklai. Tada nuėjau toliau ir supratau, kad man reikia ne „platesnės kapo nuotraukos“, o nuotraukos, kurioje matytųsi kelias iki jo.
Dabar atsitraukiu tiek, kad kadre būtų pats kapas ir bent vienas aiškus orientyras. Tai gali būti pagrindinis ar šalutinis takas, tako sankryža, didesnis medis, suoliukas, vandens čiaupas, atliekų aikštelė, kapinių siena arba oficialus kvartalo žymėjimas, jeigu toks yra.
Atstumą renkuosi pagal vietą, tačiau dažniausiai keliolikos metrų užtenka. Svarbiausia, kad žmogus žiūrėdamas į nuotrauką galėtų pasakyti: „Gerai, matau taką, matau tą didelį medį, o kapas yra trečioje eilėje nuo jo.“ Toks sakinys jau yra navigacija.
Dar geriau, jei viename kadre pavyksta parodyti ir posūkį. Pavyzdžiui, takas ateina iš kairės, prie suoliuko suka dešinėn, o už kelių kapaviečių matyti ieškomas paminklas. Tokia fotografija telefone kartais paaiškina daugiau negu penkios minutės instrukcijų telefonu.
Orientyrą renkuosi tokį, kuris po metų vis dar bus vietoje
Čia padariau antrą klaidą. Vienoje senoje nuotraukoje puikiu orientyru laikiau didelį gėlių vazoną šalia gretimo kapo. Po kurio laiko vazono nebebuvo, gėlės pasikeitusios, o mano genialus navigacijos taškas išnyko kartu su sezoninėmis pelargonijomis.
Dabar renkuosi tai, kas keičiasi rečiau. Takas, kapinių siena, didelis senas medis, stacionarus suolas, vandens vieta ar kvartalo numeris paprastai yra daug patikimesnis orientyras nei žvakės, vainikas, vazonas ar ryški kaimyninio kapo puokštė.
Net medis nėra amžinas, todėl jei kapas tikrai sunkiai randamas, stengiuosi viename kadre turėti du orientyrus. Pavyzdžiui, taką ir suoliuką arba kvartalo ženklą ir tako sankryžą. Jei vienas po kelerių metų pasikeis, kitas dar gali išgelbėti situaciją.
Čia nereikia kurti profesionalaus topografinio plano. Mano tikslas labai žemiškas – kad žmogui nereikėtų vaikščioti tarp eilių ir kas penkias minutes skambinti: „O tas medis buvo prieš kapą ar už jo?“
Telefono vietos žyma naudinga, bet vien ja nepasikliaučiau
Žinoma, telefonas gali prie nuotraukos išsaugoti fotografavimo vietą. Jei vietos nustatymas įjungtas ir duomenys išlieka faile, vėliau tai gali labai padėti. Pats šios funkcijos neišjungiu vien todėl, kad ji yra dar vienas papildomas orientyras.
Tačiau vien GPS žymos nelaikyčiau vieninteliu planu. Vietos informacija telefone gali būti išjungta, nuotrauka persiųsta kitu būdu be dalies metaduomenų, o pati nustatyta vieta nebūtinai nuves iki konkrečios kapavietės centimetro tikslumu. Kapinėse kelių metrų paklaida kartais reiškia jau visai kitą eilę.
Be to, vyresniam šeimos nariui paaiškinti, kaip nuotraukoje atsidaryti vietos duomenis, kartais užtrunka ilgiau negu tiesiog atsiųsti aiškų aplinkos kadrą. Nuotraukoje matomas takas nereikalauja nei programėlės, nei nustatymų – žmogus tiesiog žiūri ir lygina su tuo, ką mato prieš akis.
Dabar padarau tris nuotraukas ir tuo klausimą uždarau
Man geriausiai pasiteisino labai paprasta trijų kadrų sistema. Pirmame fotografuoju užrašą ant paminklo, kad būtų aišku, kurio kapo ieškoma. Antrame sutalpinu visą kapavietę ir artimiausią aplinką. Trečiam atsitraukiu tiek, kad matytųsi takas ir vienas ar du pastovūs orientyrai.
- 1 kadras: paminklas ir užrašas.
- 2 kadras: visa kapavietė su gretimomis eilėmis.
- 3 kadras: platesnis vaizdas su taku, posūkiu ar kitu pastoviu orientyru.
Tų trijų nuotraukų telefone beveik nepajusiu, o kitam žmogui jos gali sutaupyti pusvalandį vaikščiojimo. Jei vieta ypač paini, dar padarau kadrą nuo tako pusės žiūrėdamas į kapą – būtent tokį vaizdą žmogus matys eidamas jo ieškoti.
Stengiuosi nefotografuoti aplinkinių žmonių iš arti ir nelaikyti telefono atsukto į juos. Čia vis tiek kapinės, todėl man svarbu, kad praktiškas fotografavimas nevirstų fotosesija tarp kitų žmonių artimųjų kapų.
Tą dieną būtų užtekę vienos platesnės nuotraukos
Kai šeimos narys pagaliau rado ieškotą vietą, paprašiau jo atsitraukti nuo kapo ir telefonu nufotografuoti tai, ką mato eidamas taku. Gavau kadrą, kuriame buvo posūkis, didelis medis ir pati kapavietė dešinėje. Pažiūrėjęs supratau: štai šitą nuotrauką turėjau padaryti iš karto.
Dabar ji man vertingesnė už seną gražų paminklo portretą. Pastarasis parodo, ką radau, o platesnis kadras paaiškina, kaip iki to nueiti.
Nuo tada prieš išeidamas nuo rečiau lankomo kapo padarau dar vieną žingsnį – tiksliau, kokius penkiolika atgal – ir nuspaudžiu fotografavimo mygtuką. O jūs telefone turite nuotraukų, pagal kurias kitas šeimos žmogus savarankiškai rastų jūsų lankomus kapus?
