Britų keliautojas Karlas Bušbis po 28 metus trukusios kelionės sugrįžo namo. Per tą laiką jis pėsčiomis įveikė apie 50 tūkst. kilometrų ir kirto keturis žemynus. Jo maršrute netrūko nei džiunglių, nei dykumų, nei ledynų platybių, o kartu – sulaikymų ir gausybės biurokratinių kliūčių.
Turinys (4)
Pirmadienį, lapkričio 2 d., buvęs desantininkas iškilmingai pasitiktas gimtajame Halase, Anglijoje. 57 metų Bušbis grįžo į miestą, iš kurio iškeliavo beveik prieš tris dešimtmečius. Halaso centre, šiaurės rytų Anglijoje, susirinko iki tūkstančio žmonių, kad pasveikintų keliautoją ir pažymėtų jo pasiekimą. Dieną prieš tai jis perėjo garsųjį Hamberio tiltą, paskendusiame tirštame rūke, o vėliau įveikė paskutinius kilometrus iki miesto centro ir motinos namų.
Bušbis padėkojo visiems, kurie padėjo per visą ekspediciją, kurią jis pavadino „Galijoto ekspedicija“.
„Aš to nepadariau vienas. Net neįsivaizduojate, kiek žmonių įsitraukė į šią kelionę ir padėjo mums įveikti kliūtis. Mes priešinomės vyriausybėms ir atlaikėme vienus sudėtingiausių išbandymų“, – sakė Bušbis.
Neįprastos ekspedicijos idėja kilo XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje. Tada Karlui jo tėvas Kitas gimtadienio proga atsiuntė atviruką. Buvęs karys papasakojo apie specialiųjų pajėgų kovotojų diskusiją, ar įmanoma nueiti pėsčiomis iš Londono į Niujorką, kertant Beringo sąsiaurį. Tolimoje praeityje Aziją ir Šiaurės Ameriką jungė sausumos ruožas, vadinamas Beringija. Mokslininkai laiko jį vienu iš kelių, kuriais į Ameriką galėjo patekti priešistorinės žmonių populiacijos.
Ši istorija įkvėpė Bušbį žemėlapyje nusibrėžti maršrutą, turėjusį sujungti Europą, Aziją ir Šiaurės Ameriką. Tačiau Niujorkas netapo galutiniu tašku – keliautojas maršrutą tęsė iki pat pietinės Čilės dalies.
Ciurichas pripažintas blogiausiu Europos miestu keliaujantiems vieniems
Per tūpimo manevrą prie Everesto susidūrė du sraigtasparniai
Maldyvų nebereikia: šalia Europos atrasta ideali vieta rudens poilsiui
Purvinesnė nei atrodo: kurį viešbučio kambario daiktą patariama iš karto nuimti nuo lovos
Septynios Šengeno šalys pratęs pasienio patikras 2027 m.
„Ryanair“ vėl išparduoda bilietus: skrydžiai po Europą – vos nuo 14 eurų„Ir tuo viskas nesibaigė. Kai tik ši mintis įstrigo man galvoje, atgalinio kelio jau nebebuvo“, – prisiminė jis.
Sau jis nustatė dvi taisykles: nenaudoti jokios transporto priemonės judant maršrutu ir grįžti namo taip pat pėsčiomis.
1998 m. lapkričio 1 d. 29 metų keliautojas išvyko iš Čilės miesto Punta Arenaso. Kišenėje jis turėjo vos apie 500 dolerių. Iš pradžių Bušbis manė, kad kelionė truks maždaug 12 metų, tačiau grįžimas namo užtruko 28 metus.
Džiunglės, Beringo sąsiauris ir sulaikymai
Maršrutas driekėsi per vienus sunkiausių keliautojams planetos regionų. Patagonijoje Bušbiui teko atlaikyti itin stiprius vėjus, o Centrinėje Amerikoje – pereiti Dariėno regioną. Tai sunkiai pasiekiama džiunglių ir kalnų teritorija tarp Kolumbijos ir Panamos, kur beveik nėra kelių.
2001 metais keliautojas 18 dienų buvo sulaikytas po to, kai perėjo Panamos riboto patekimo pasienio zoną.
Vienas pavojingiausių etapų buvo bandymas 2006 metais perplaukti Beringo sąsiaurį tarp Aliaskos ir Rusijos. Bušbis šį žygį pradėjo kartu su amerikiečių keliautoju Dmitriu Kiferiu. Jiems teko susidurti su itin žema temperatūra ir nestabiliais ledo masyvais.
Perėjimo metu situacija tapo tokia pavojinga, kad keliautojus teko evakuoti sraigtasparniu. Vėliau jie ekspediciją tęsė. Vienu metu abu įkrito į ledinį vandenį ir vos neprarado savo atsargų.
Sėkmingai įveikus sąsiaurį, Rusijos valdžia keliautojus sulaikė dėl neteisėto įvažiavimo į šalį. Jiems grėsė deportacija.
Vizų problemos ir pandemija
Nepaisydamas pavojų, kuriuos kėlė ekstremalios gamtos sąlygos, didžiausia problema Bušbis įvardijo biurokratiją. Kelionė Rusijos teritorija truko beveik dešimt metų. Taip nutiko dėl sunkumų gaunant vizas, taip pat dėl oro sąlygų, kurios leido judėti maršrutu tik kelis mėnesius per metus.
2012 metais, Rusijos valdžiai atsisakius jam išduoti vizą, Bušbis surengė protesto žygį iš Los Andželo iki Rusijos ambasados Vašingtone. Galiausiai ši akcija jam padėjo gauti reikiamus dokumentus.
Kai kildavo administracinių kliūčių, keliautojas laikinai grįždavo į Jungtines Valstijas arba Meksiką, kur galėjo gyventi pigiau. Po to jis vėl išvykdavo į vietą, kur kelionę teko nutraukti.
Kinijoje Bušbį taip pat stebėjo policija, o COVID-19 pandemija sukėlė dar vieną delsą. Vėliau geopolitinė įtampa jam užvėrė maršrutus per Rusiją ir Iraną, todėl teko ieškoti neįprasto būdo ekspedicijai tęsti.
31 dieną plaukė per Kaspijos jūrą
Vienas įspūdingiausių kelionės etapų buvo Kaspijos jūros įveikimas. Kadangi valties naudojimas būtų pažeidęs pagrindinę ekspedicijos taisyklę, Bušbis nusprendė vandens kliūtį įveikti plaukdamas.
Tam prireikė 31 dienos, nors pats keliautojas pripažino, kad nebuvo geras plaukikas. Kad ištvertų ilgametį perplaukimą, jis naudojo hidrokostiumą ir gelbėjimosi liemenę. Judėjo taikydamas būdą, kurį apibūdino kaip plaukimo ir laikymosi vandens paviršiuje derinį.
Kliūčių laukė ir Europoje. Dėl buvimo kai kuriose šalyse trukmės ribojimų Bušbiui tekdavo planuoti maršrutą trijų mėnesių atkarpomis.
Paskutinis didelis išbandymas buvo Lamanšas. Spalio pradžioje keliautojas perplaukė sąsiaurį, kad vėl pasiektų Jungtinę Karalystę.
„Po tiek metų malonu vėl pajusti britišką žemę po kojomis“, – sakė jis sugrįžęs.
Per 28 metus Bušbis sulaukė įvairių rėmėjų pagalbos, tačiau finansavimas ne visada buvo stabilus. 2008 metų ekonominė krizė paveikė ir įmones, kurios rėmė ekspediciją: kai kurios jų finansavimą nutraukė.
Pastaruosius 16 metų pagrindinis keliautojo rėmėjas buvo prodiuserių kompanija, kurią įkūrė serialo „Kortų namai“ autorius Bo Vilimonas ir muzikos prodiuseris Džordanas Tapisas.
Vis dėlto, pasak Bušbio, ne mažiau svarbi buvo ir nepažįstamų žmonių pagalba šalyse, per kurias driekėsi jo maršrutas. Žmonės jam suteikdavo prieglobstį laikinuose būstuose, o kai kurie iš jų buvo pastatyti net iš automobilių dalių.
Peru gydytojo šeima rūpinosi keliautoju, kai jis sunkiai susirgo. Dažnai žmonės, patys turėję labai mažai, su juo dalijosi maistu ir stogu virš galvos, nieko neprašydami mainais.
„Manimi rūpinosi žmonės, kurie buvo skurdžiausi. Sutikau 99,9999 procento pačių geriausių žmonių. Kiekviena kultūra, kiekviena šalis reagavo vienodai“, – pasakojo Bušbis.
Pirmą kartą pamatys anūkę
Sugrįžimas į Halasą keliautojui reiškia ne tik neįtikėtinos kelionės pabaigą, bet ir ilgai lauktą susitikimą su artimaisiais. Bušbis planuoja susitikti su motina Andžela ir 36 metų sūnumi Adamu. Be to, jis pirmą kartą susipažins su savo 12 metų anūke.
Tuo pat metu po beveik trijų dešimtmečių kelyje jo laukia naujas išbandymas – sugrįžimas į įprastą gyvenimą.
Interviu, kurį rugsėjį davė šiaurės Prancūzijoje, keliautojas pripažino nerimaujantis dėl ateities.
„Man teks vėl bandyti prisitaikyti prie suaugusiųjų pasaulio“, – sakė Bušbis.
Jo kelionės istorija taps pilno metro dokumentinio filmo pagrindu. Vokiečių režisierius Verneris Hercogas, žinomas filmais apie tyrinėtojus ir žmones, išgyvenančius ekstremalius išbandymus, lydi keliautoją grįžtant namo.
Dokumentinis filmas vadinsis „Gyvenimo kelias“ ir pasakos apie kelionę per keturis žemynus.
Halaso merė Marija Kovard taip pat išreiškė susižavėjimą buvusio desantininko pasiekimu.
„Tiek daug žmonių sekė jo neįtikėtina kelione. Mus visus įkvėpė jo drąsa, atkaklumas ir ryžtas“, – pareiškė ji.
Įveikęs 50 tūkst. kilometrų, daugybę kliūčių ir beveik tris dešimtmečius praleidęs toli nuo namų, Karlas Bušbis ekspediciją baigė tame pačiame mieste, iš kurio kadaise iškeliavo į kelią.
