Klasikiniai žagarėliai man visada asocijuojasi su paprastu naminiu kepiniu, kuriam nereikia nei kremo, nei sudėtingų produktų. Tačiau į tešlą įmaišius tarkuotų obuolių jie tampa dar įdomesni – vidus išlieka minkštas ir kvapnus, o išorė karštame aliejuje gražiai apskrunda. Pabaigoje užtenka trupučio cukraus pudros, ir ant stalo atsiranda desertas, kurį skaniausia ragauti dar vos šiltą.
Turinys (9)
Šių žagarėlių tešla ruošiama su kefyru ir kepimo milteliais, todėl nereikia laukti, kol pakils mielės. Obuolius tarkuoju tiesiai į tešlą, o tada ją iškočioju, supjaustau rombeliais ir suformuoju klasikinę persuktą žagarėlių formą.
Vienintelė vieta, kur nerekomenduoju aklai laikytis skaičių, yra miltai – jų kiekis priklausys nuo kiaušinių dydžio, kefyro tirštumo ir obuolių sultingumo.
Ingredientai
- 2 kiaušiniai
- 3 valg. š. cukraus
- 200 ml kefyro
- iki 500 g kvietinių miltų
- 10 g kepimo miltelių
- 3 valg. š. neutralaus aliejaus tešlai
- 2 vidutiniai obuoliai
- neutralaus aliejaus kepimui
- cukraus pudros patiekti
Kaip gaminu žingsnis po žingsnio
Į didelį dubenį įmušu du kiaušinius, suberiu cukrų ir plakimo šluotele gerai išmaišau iki vientisos masės. Nereikia plakti iki standžių putų – svarbu, kad cukrus pradėtų tirpti, o kiaušiniai susijungtų. Tada supilu kefyrą ir dar kartą išmaišau.
Maždaug pusę miltų persijoju kartu su kepimo milteliais ir įmaišau į kiaušinių bei kefyro masę. Šiame etape tešla dar būna gana tiršta, bet lengvai maišoma šaukštu. Visų 500 gramų miltų iš karto neberiu, nes obuoliai dar pakeis drėgmės kiekį.
300 g rūkytos vištienos, agurkėliai ir sūris – sumaišau viename dubenyje, o sluoksnių visai nereikia
Prieš orkaitę 15 minučių palaikau šaldytuve – rageliai išlaiko formą ir lieka trapūs
Į 1 kg faršo dedu cukiniją ir kopūstą – po 10 minučių troškinimo kotletai tampa ypač sultingi
Atrodo kaip moliūgas, o skonis primena mangą: paslaptis slypi dviejuose citrusiniuose vaisiuose
4 raudonos paprikos, ryžiai ir du sūriai – iš orkaitės ištraukiu vakarienę, kuri atrodo lyg iš restorano
Cukraus kalno nereikia: tirštą obuolienę gaunu leisdama išgaruoti vienam dalykuiObuolius nuplaunu, pašalinu sėklalizdžius ir sutarkuoju stambia tarka. Jei žievelė plona, jos palikti visai nebūtina nuimti, tačiau storesnės žievelės obuolius nulupu. Tarkuotus obuolius iš karto sudedu į tešlą ir gerai išmaišau.
Dabar dalimis beriu likusius miltus ir pradedu minkyti. Tešla turi susiformuoti į minkštą, elastingą rutulį ir nebelipti prie rankų taip stipriai, kad būtų neįmanoma su ja dirbti, tačiau ji neturi tapti kieta. Jei 500 gramų atrodo per daug, visų miltų nesunaudoju.
Pabaigoje įpilu tris valgomuosius šaukštus neutralaus aliejaus ir trumpai įminkau į tešlą. Dubenį uždengiu ir palieku maždaug 15 minučių pailsėti. Per šį laiką miltai geriau sugeria drėgmę ir tešlą tampa paprasčiau kočioti.
Darbo paviršių labai lengvai pabarstau miltais ir tešlą iškočioju į maždaug 7–10 mm storio stačiakampį. Labai plonai nekočioju, nes obuoliniai žagarėliai skaniausi tada, kai viduje lieka minkšto tešlos sluoksnio. Tešlą supjaustau pailgais rombeliais arba stačiakampiais.
Kiekvieno gabalėlio centre padarau nedidelį išilginį pjūvį. Vieną tešlos galą perkišu per angą ir lengvai ištraukiu – gaunasi klasikinė persukta žagarėlio forma. Formuodama stipriai nespaudžiu, kad tešla išliktų puri.
Gilesnėje keptuvėje ar puode įkaitinu pakankamai neutralaus aliejaus. Jei turiu virtuvinį termometrą, taikausi į maždaug 170–175 °C temperatūrą. Jei aliejus per šaltas, žagarėliai prisigers daugiau riebalų, o jei per karštas – labai greitai paruduos išorėje, nors centre dar bus neiškepę.
Žagarėlius kepu nedidelėmis porcijomis, neperpildydama indo. Kai viena pusė tampa gražiai auksinė, apverčiu ir apkepu kitą. Paprastai tam nereikia daug laiko, todėl nuo keptuvės neatsitraukiu ir orientuojuosi į spalvą bei iškepusį vidų.
Iškeptus žagarėlius iškeliu kiaurasamčiu ir trumpam dedu ant popierinių virtuvinių rankšluosčių, kad susigertų perteklinis aliejus. Kai jie vos pravėsta, apibarstau cukraus pudra. Labiausiai man jie patinka dar šilti, kai išorė išlieka traški, o obuolinis vidus minkštas.
Kodėl obuolius dedu tiesiai į tešlą
Tarkuoti obuoliai šiame recepte atlieka ne tik skonio funkciją. Jie tešlai suteikia papildomos drėgmės, todėl iškepusių žagarėlių vidus būna minkštesnis ir ne toks sausas kaip visiškai paprastos kefyro tešlos. Kartu atsiranda malonus obuolių aromatas, kuris ypač gerai dera su cukraus pudra.
Dėl tos pačios priežasties negalima aklai suberti visų miltų. Vieni obuoliai būna labai sultingi, kiti – sausesni, todėl tešla kiekvieną kartą gali pareikalauti šiek tiek kitokio kiekio. Geriau sustoti anksčiau ir palikti ją minkštą, nei „užkalti“ miltais.
Kokius obuolius renkuosi
Man labiausiai tinka tvirtesni, saldžiarūgščiai obuoliai. Jie suteikia ryškesnį skonį ir tešla nebūna vien saldi. Labai sultingi obuoliai taip pat tiks, tačiau tada miltų gali prireikti kiek daugiau.
Jei tarkuojant obuolys išleidžia labai daug sulčių, jų visų atskirai nenuspaudžiu, nes būtent drėgmė padeda išlaikyti minkštą vidų. Tačiau jei dubenyje tiesiog susidaro balutė, dalį skysčio galima nupilti. Tikslas – drėgna tešla, o ne skysta masė.
Svarbiausi patarimai iš mano patirties
Miltus dedu palaipsniui. 500 gramų yra viršutinė orientacinė riba, o ne kiekis, kurį būtina sunaudoti iki paskutinio gramo. Minkštesnė tešla duoda daug malonesnį rezultatą nei kieta, miltinga masė.
Aliejų įkaitinu prieš dėdama pirmą žagarėlį, tačiau neleidžiu jam pradėti rūkti. Jei neturiu termometro, įmetu mažą tešlos gabalėlį – aplink jį turi iš karto kilti nedideli burbuliukai, bet tešla neturi per kelias sekundes patamsėti. Tai paprastas ženklas, kad temperatūra artima tinkamai.
Vienu metu kepu tik tiek žagarėlių, kad jie laisvai plaukiotų aliejuje. Pridėjus per daug šaltos tešlos, aliejaus temperatūra staigiai krenta ir kepiniai pradeda daugiau sugerti riebalus. Geriau kepti keliomis nedidelėmis partijomis.
Dažniausios klaidos
Pirma klaida – į tešlą suberti visus miltus vienu kartu. Obuolių sultingumas skiriasi, todėl vieną kartą tokio kiekio gali reikėti beveik viso, o kitą – pastebimai mažiau. Jei tešla tapo kieta dar prieš suberiant paskutinę porciją, sustoju.
Antra klaida – tešlą iškočioti labai plonai. Tada gausime traškesnį, bet sausesnį kepinį ir obuolių suteikiamas minkštumas beveik nebesijaus. Palieku maždaug iki centimetro storio sluoksnį.
Trečia klaida – kepti labai karštame aliejuje. Išorė per kelias akimirkas paruduoja, tačiau storesnio žagarėlio centras lieka neiškepęs. Vidutinė ir stabili temperatūra čia daug svarbesnė už kuo greitesnį apskrudinimą.
Ketvirta klaida – sudėti visus žagarėlius į keptuvę vienu metu. Perpildytame inde temperatūra smarkiai krenta, kepiniai liečiasi tarpusavyje ir sugeria daugiau aliejaus. Kepu porcijomis ir prieš kitą partiją leidžiu aliejui vėl įkaisti.
Kaip laikyti ir kiek išsilaiko
Šie žagarėliai patys skaniausi tą pačią dieną. Atvėsę jie praranda dalį traškumo, nes obuoliai viduje palaipsniui atiduoda drėgmę. Jei lieka, visiškai atvėsusius laikau sandariai uždengtame inde ir stengiuosi suvalgyti per 1–2 dienas.
Į šaldytuvą jų paprastai nededu, nes šaltis ir drėgmė dar labiau pakeičia tekstūrą. Jei noriu kitą dieną juos šiek tiek atgaivinti, kelioms minutėms pašildau orkaitėje arba karšto oro gruzdintuvėje. Mikrobangų krosnelėje jie suminkštėja, todėl traškumo beveik nebelieka.
Su kuo skaniausia valgyti
Paprasčiausias ir, mano nuomone, geriausias variantas – dar šilti žagarėliai su cukraus pudra. Prie jų labai tinka arbata, kava, kakava ar stiklinė pieno. Obuolių skonis jau pats suteikia pakankamai aromato, todėl jokio sunkaus kremo čia nereikia.
Jei norisi desertiškesnio varianto, galima šalia patiekti tiršto natūralaus jogurto arba obuolienės. Tačiau pirmą kartą rekomenduočiau paragauti paprastai – tik ką iškeptą žagarėlį su plonu cukraus pudros sluoksniu. Tada geriausiai jaučiasi traškaus paviršiaus ir minkšto obuolinio vidaus kontrastas.
O jūs žagarėlius gaminate tik klasikinius, ar esate bandę obuolius sutarkuoti tiesiai į tešlą? Parašykite komentaruose – šitas variantas tikrai vertas obuolių sezono.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar būtina obuolius nulupti?
Ne, jei žievelė plona ir obuoliai jauni. Storesnę ar kietesnę žievelę geriau pašalinti, nes tarkuota ji gali likti juntama minkštame tešlos viduje. Skoniui tai didelės įtakos neturi.
Ar tikrai reikia visų 500 g miltų?
Nebūtinai. Tai orientacinis maksimalus kiekis, nes skirtingi obuoliai ir miltai sugeria drėgmę nevienodai. Miltus beriu dalimis ir sustoju, kai tešla jau minkšta, formuojama ir ne pernelyg lipni.
Ar galima įdėti cinamono?
Taip, obuoliai su cinamonu puikiai dera. Į tešlą galima įberti nedidelį žiupsnelį, tačiau originaliame variante jo nereikia. Man patinka ir visai be cinamono, nes tada labiau jaučiasi pats obuolys.
Kodėl žagarėliai prisigeria daug aliejaus?
Dažniausia priežastis – per žema aliejaus temperatūra arba per daug kepinių keptuvėje vienu metu. Aliejų laikau maždaug 170–175 °C ir kepu nedidelėmis porcijomis. Taip paviršius greitai apskrunda ir sugeriama mažiau riebalų.
Ar galima juos kepti orkaitėje?
Galima eksperimentuoti, tačiau rezultatas bus visai kitoks. Šiam receptui būdinga būtent aliejuje kepta, traški žagarėlio plutelė. Orkaitėje gautume labiau sausainį ar minkštą kepinį, o ne klasikinį žagarėlį.
