Rudenį, kai graikiniai riešutai jau nukritę ir gerai pradžiūvę, jų skonis būna ypač malonus – šviežias, ryškus ir dar ne toks „sandėliuotas“, kaip po kelių žiemos mėnesių. Dalį riešutų visada palieku sveikus ilgesniam laikymui, o iš kitos dalies labai mėgstu pasigaminti paprastą medaus ir riešutų pastą.
Turinys (9)
Jai nereikia nei virti sirupo, nei ilgai stovėti prie puodo, o visas skonis laikosi ant gerų riešutų, medaus ir trupučio citrinos.
Šitas receptas man patinka tuo, kad galima pasirinkti ir tekstūrą. Jei riešutus susmulkinu smulkiau, gaunu beveik vientisą užtepėlę, o palikusi mažų gabalėlių turiu daugiau traškumo.
Medaus kiekį irgi galima šiek tiek reguliuoti pagal tai, kokios konsistencijos norisi. Svarbiausia čia neperkepti riešutų ir naudoti tik sveikus, gero kvapo branduolius.
Ingredientai
- 300 g išlukštentų graikinių riešutų
- 150–200 g medaus
- 1 nedidelė citrina
- žiupsnelis cinamono, nebūtina
Kaip gaminu žingsnis po žingsnio
Pirmiausia labai atidžiai perrenku riešutus. Jei branduolys patamsėjęs, pelija, turi neįprastą kvapą arba paragavus jaučiamas aiškus kartus, apkaręs skonis, jo nenaudoju. Tokios užtepėlės skonis labai priklauso nuo pačių riešutų, todėl geriau išmesti kelis abejotinus branduolius nei sugadinti visą stiklainį.
1 kg moliūgo, 1 apelsinas ir 1 citrina – po pusvalandžio puode lieka tirštas saulės spalvos džemas
3 kg pomidorų, paprika, česnakas ir kalendra – verdu tol, kol puode lieka tirštas, kvapnus padažas
500 g faršo ir pusė kopūsto – viską sumaišau viename dubenyje, o orkaitė paverčia į sultingus balandėliusGerus riešutus suberiu į sausą keptuvę ir ant nedidelės kaitros pašildau apie 5–7 minutes. Nuolat stebiu ir kartais pamaišau, nes tikslas nėra jų stipriai paskrudinti. Užtenka, kad riešutų kvapas taptų ryškesnis ir malonesnis.
Riešutus visiškai atvėsinu ir tik tada beriu į smulkintuvą. Smulkinu tiek, kiek man tuo metu norisi – galima padaryti gana vientisą masę arba palikti smulkių gabalėlių. Man antras variantas net patinka labiau, nes užtepėlėje jaučiasi tikri riešutai, o ne vien glotni masė.
Citriną labai gerai nuplaunu ir išspaudžiu 1–2 valgomuosius šaukštus sulčių. Jas supilu prie susmulkintų riešutų, tada sudedu medų ir viską kruopščiai išmaišau. Jei mėgstu šiltesnį aromatą, įberiu mažą žiupsnelį cinamono.
Gauta masė turi būti tiršta ir lengvai tepama. Jei noriu standesnės pastos, renkuosi mažesnį medaus kiekį, o jei minkštesnės – dedu arčiau 200 gramų. Paruoštą pastą perdedu į švarų, visiškai sausą stiklainį ir laikau šaldytuve.
Kodėl riešutus trumpai pašildau keptuvėje
Trumpas pašildymas labai pakeičia aromatą. Riešutai tampa kvapnesni, jų skonis atrodo sodresnis, o su medumi toks derinys atsiskleidžia daug ryškiau. Tačiau čia lengva persistengti – stipriai apskrudę graikiniai riešutai gali pradėti kartėti.
Dėl to nekepu jų iki tamsios spalvos ir nelaukiu ryškios plutelės. Vos pajuntu stipresnį riešutų aromatą, kaitrą išjungiu. Atvėsinti prieš smulkinimą taip pat verta, nes karšti riešutai smulkintuve greičiau išskiria aliejų ir masė gali tapti riebesnė, nei norėjosi.
Rudeninis riešutų derlius turi savo ritmą
Su graikiniais riešutais rudenį visada įdomu tai, kad darbas nesibaigia vien juos surinkus. Jei vaisiai nukrito ant drėgnos žemės ar buvo renkami po lietaus, pirmiausia reikia pasirūpinti, kad jie gerai išdžiūtų. Tik tada riešutus galima ramiai krauti ilgesniam laikymui.
Šitas etapas gal ir neatrodo toks malonus kaip pats lukštenimas prie arbatos, bet yra daug svarbesnis. Drėgnus riešutus suvertus storu sluoksniu į maišą ar uždarą dėžę, viduje gali pradėti kauptis drėgmė ir atsirasti pelėsis. Todėl šviežiai surinktą derlių pirmiausia paskleidžiu vėdinamoje vietoje, o tik paskui galvoju, ką palikti žiemai ir ką panaudoti iš karto.
Svarbiausi patarimai iš mano patirties
Šitam receptui nereikia labai stipriai skrudintų riešutų. Kai keptuvė per karšta, graikinių riešutų plona odelė greitai patamsėja ir skonis tampa kartesnis. Todėl nedidelė kaitra ir kelios minutės kantrybės duoda geresnį rezultatą nei noras viską padaryti kuo greičiau.
Medų dedu tik į atvėsusius riešutus. Taip lengviau valdyti konsistenciją ir nereikia be reikalo kaitinti medaus. Citrinos sulčių taip pat nepilu per daug – jos turi suteikti lengvos gaivos ir atsverti saldumą, o ne paversti užtepėlę rūgščia.
Jei masę planuoju laikyti, stiklainis turi būti švarus ir visiškai sausas. Drėgmė tokioje pastoje nereikalinga. Ir visada naudoju švarų, sausą šaukštą, kad į stiklainį nepatekėtų vandens ar maisto likučių.
Dažniausios klaidos
Didžiausia klaida – naudoti riešutus, kurie jau turi apkartusį skonį. Medus tokio skonio nepaslėps, o kartais net dar labiau jį išryškina. Jei riešutai kelia abejonių pagal kvapą ar skonį, į pastą jų nededu.
Kita klaida – per stipriai skrudinti. Šitam receptui nereikia tamsiai rudų riešutų, nes tada prarandamas švelnumas. Dar viena dažna problema – bandymas smulkinti labai karštus branduolius iškart nuo keptuvės. Leidus jiems atvėsti, galutinę tekstūrą daug lengviau kontroliuoti.
Ir, žinoma, neverta drėgnų ką tik surinktų riešutų iš karto sukrauti į storą uždarą sluoksnį. Jei planuoju juos laikyti su kevalais, pirmiausia gerai išdžiovinu. Rudens derliui oras ir kantrybė kartais svarbesni už bet kokį „slaptą“ laikymo būdą.
Kaip laikyti ir kiek išsilaiko
Paruoštą riešutų pastą laikau šaldytuve švariame, sausame ir sandariai uždarytame stiklainyje. Kadangi recepte naudojamos šviežios citrinos sultys ir nėra jokio konservavimo proceso, nemėgstu ruošti labai didelio kiekio vienu metu. Geriau pasidaryti nedidelį stiklainį ir sunaudoti jį šviežią.
Tikslaus universalaus galiojimo laiko čia nenurodau, nes jis priklauso nuo riešutų šviežumo, medaus, drėgmės ir to, kaip švariai pasta buvo paruošta. Jei pasikeičia kvapas, skonis, atsiranda pelėsio ar kitų neįprastų požymių, jos nebevartoju. Šaldytuve laikoma maža porcija praktiškesnė nei didelis stiklainis „visai žiemai“.
Su kuo skaniausia valgyti
Paprasčiausiai užtepu ploną sluoksnį ant paskrudintos duonos. Šilta traški riekė ir šalta riešutų bei medaus pasta labai gerai dera tarpusavyje. Taip pat dedu po šaukštelį į avižinę košę, natūralią varškę ar tirštesnį jogurtą.
Prie arbatos ją galima patiekti ir visai paprastai – mažame dubenėlyje šalia obuolių ar kriaušių skiltelių. Pasta gana soti ir saldi, todėl daug jos nereikia. Kartais vienas mažas šaukštelis turi daugiau skonio nei storas sluoksnis ant duonos.
O jūs graikinius riešutus dažniau laikote sveikus žiemai, ar dalį iš karto panaudojate kepiniams, užtepėlėms ir desertams? Parašykite komentaruose.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar riešutus būtina skrudinti?
Recepte jie trumpai pašildomi sausoje keptuvėje, nes taip sustiprėja riešutų aromatas. Stipriai skrudinti nereikia – užtenka 5–7 minučių ant nedidelės kaitros. Jei riešutai pradeda ryškiai tamsėti, keptuvė jau per karšta.
Kiek medaus dėti?
300 g riešutų naudojama 150–200 g medaus. Mažesnis kiekis duos tirštesnę ir labiau riešutinę masę, didesnis – minkštesnę ir saldesnę. Patogiausia pradėti nuo mažesnio kiekio ir įvertinti konsistenciją.
Ar galima riešutus sumalti visiškai glotniai?
Taip, tačiau nebūtina. Galima palikti smulkių gabalėlių, kurie suteiks daugiau tekstūros. Smulkinimo laikas priklauso tik nuo to, kokios užtepėlės norite.
Ką daryti su ką tik surinktais drėgnais riešutais?
Jų nereikėtų iš karto pilti storu sluoksniu į maišą ar uždarą dėžę. Pirmiausia paskleiskite vėdinamoje sausoje vietoje ir leiskite gerai pradžiūti. Tik visiškai sausus riešutus verta ruošti ilgesniam laikymui.
