Pažvelgusi į mažą ekranėlį net sustojau. Vos prieš kelias valandas higrometras rodė 46 procentus drėgmės, o dabar skaičius buvo pakilęs iki 68 procentų. Kambaryje tiesiog stovėjo džiovyklė su ką tik išskalbtais drabužiais.
Turinys (6)
Lapkričio pradžioje nusprendžiau savaitę stebėti, kaip keičiasi oro drėgmė bute. Ant palangės kartais pastebėdavau vandens lašelių, nors kambariuose atrodė šilta ir sausa. Norėjau suprasti, ar tai susiję su oru lauke, ar su kasdieniais darbais, kurių paprastai net nepastebiu.
Pasirinkau paprastą skaitmeninį higrometrą ir pasižymėjau rodmenis ryte, vakare bei po dušo, maisto gaminimo ir skalbinių džiovinimo. Didžiausias klausimas buvo, kuri veikla drėgmę padidina labiausiai ir kiek laiko ji išlieka pakilusi.
Kokia oro drėgmė bute laikoma normalia?
Prieš pradėdama stebėjimą norėjau suprasti, ką apskritai reiškia higrometro rodomi procentai. Santykinė oro drėgmė parodo, kiek vandens garų yra ore, palyginti su didžiausiu jų kiekiu, kurį oras galėtų išlaikyti esant tai pačiai temperatūrai. Todėl vien skaičiaus nepakanka – svarbi ir kambario temperatūra.
JAV aplinkos apsaugos agentūra rekomenduoja patalpose stengtis palaikyti maždaug 30–50 procentų santykinę drėgmę ir, jei įmanoma, neleisti jai ilgai viršyti 60 procentų. Tai nėra griežta riba, kurią trumpam peržengus iškart atsiranda pelėsis. Tačiau nuolat didelė drėgmė, ypač prie šaltų sienų ir langų, sudaro palankesnes sąlygas kondensatui bei pelėsiui atsirasti.
Higrometrą pastačiau svetainėje, maždaug pusantro metro aukštyje, toliau nuo radiatoriaus ir tiesioginės saulės. Nenorėjau, kad prietaisą veiktų šiltas oras nuo šildymo arba šaltas lango stiklas. Rodmenis stengiausi tikrinti toje pačioje vietoje, nes skirtinguose kambario kampuose jie gali skirtis.
Pateikiami savaitės skaičiai yra iliustracinis stebėjimo pavyzdys, o ne laboratorijoje patvirtinti konkretaus buto matavimai. Jie padeda parodyti, kaip gali keistis drėgmė atliekant kasdienius darbus. Kitame būste rezultatus lemtų patalpų dydis, vėdinimas, temperatūra, gyventojų skaičius ir net lauko oro sąlygos.
Ką higrometras rodė rytais ir po maisto gaminimo?
Pirmąsias dvi dienas nieko specialiai nekeičiau. Ryte, kai kambaryje buvo apie 21 °C, orientaciniai drėgmės rodmenys siekė 42–46 procentus. Vakare jie pakildavo iki maždaug 48–51 procento. Skirtumas atrodė nedidelis, todėl iš pradžių net pagalvojau, kad eksperimentas nieko ypatingo neparodys.
Trečią dieną stebėjau, kas vyksta gaminant vakarienę. Ant viryklės virė sriuba, o kitame puode ruošiau bulves. Prieš gaminimą higrometras rodė 45 procentus, o maždaug po 40 minučių – jau 55 procentus.
Padidėjimas siekė 10 procentinių punktų, tačiau tai nereiškia, kad ore vandens atsirado tiksliai 10 procentų daugiau. Santykinė drėgmė priklauso ir nuo temperatūros, todėl tokius pokyčius reikia vertinti atsargiai. Vis dėlto akivaizdu, kad verdantis vanduo ir kylantys garai gali gerokai pakeisti patalpos mikroklimatą.
Kitą kartą gamindama uždengiau puodus dangčiais ir įjungiau gartraukį. Jei gartraukis ištraukia orą į lauką, jis gali padėti pašalinti drėgmę, tačiau recirkuliacinis modelis garus šalina ne taip veiksmingai. Todėl, kai lauko sąlygos tinkamos, po gaminimo dar trumpai išvėdinu virtuvę.
Po dušo drėgmė pakilo greitai, bet ne visam vakarui
Ketvirtą dieną dėmesį skyriau vonios kambariui. Prieš maudantis jame buvo apie 49 procentus drėgmės, o po maždaug dešimties minučių šilto dušo rodmuo trumpam pakilo iki 76 procentų. Veidrodis aprasojo, o ant vėsesnių paviršių buvo matyti smulkūs vandens lašeliai.
Iš pradžių toks skaičius mane išgąsdino labiau negu reikėjo. Tačiau vonios kambaryje trumpalaikis drėgmės šuolis po dušo nėra neįprastas. Daug svarbiau, ar drėgmė vėliau sumažėja ir ar paviršiai spėja išdžiūti.
Įjungiau ištraukiamąjį ventiliatorių ir palikau jį veikti po maudymosi. Maždaug po 45 minučių pavyzdinis rodmuo sumažėjo iki 58 procentų. Tai parodė, kad tinkamas vėdinimas gali padėti pašalinti staiga susikaupusius vandens garus.
Vis dėlto pastebėjau vieną skirtumą tarp dušo ir skalbinių džiovinimo. Po dušo didžiausias drėgmės šuolis trunka palyginti trumpai, jeigu patalpa gerai vėdinama. O drėgni skalbiniai vandenį į orą atiduoda ne kelias minutes, bet daugelį valandų.
Skalbinių džiovinimas nustebino labiausiai: nuo 46 iki 68 procentų
Penktą dieną išskalbiau pilną skalbyklę drabužių ir pakabinau juos ant sulankstomos džiovyklės. Kad geriau suprasčiau poveikį, pasižymėjau pradinį drėgmės rodmenį – 46 procentus. Kambario temperatūra tuo metu buvo apie 21 °C.
Po dviejų valandų higrometras jau rodė 57 procentus. Dar po kelių valandų skaičius pasiekė 64 procentus, o vakare – 68 procentus. Per tą laiką santykinė oro drėgmė padidėjo net 22 procentiniais punktais.
Žinoma, tokio dydžio šuolis nepasikartos kiekviename bute. Jei patalpa didesnė arba gerai vėdinama, rodmuo gali pakilti mažiau. Mažame, uždarame kambaryje, kuriame džiūsta daug drabužių, drėgmė gali būti dar didesnė.
Įdomiausia buvo tai, kad kambaryje nejutau jokio ypatingo drėgnumo. Grindys buvo sausos, baldai neatrodė drėgni, o oras nebuvo tvankus. Tačiau prie lango vakare pastebėjau kelis kondensato lašelius, kurių ryte nebuvo.
Tada supratau, kodėl vien pojūčiais pasikliauti nepakanka. Net jeigu kambarys atrodo normalus, ant šaltesnių paviršių gali susidaryti vandens kondensatas. Ilgai besikaupianti drėgmė prie langų, kampuose ar už baldų gali sudaryti sąlygas pelėsiui atsirasti.
Dar vienas svarbus dalykas – skalbinių kiekis ir gręžimo stiprumas. Kuo daugiau vandens lieka audiniuose po skalbimo, tuo daugiau jo vėliau turi išgaruoti į kambario orą. Todėl gerai išgręžti drabužiai ir efektyvus vėdinimas gali sumažinti drėgmės kaupimąsi.
Ką pakeičiau paskutinėmis eksperimento dienomis?
Šeštą dieną nusprendžiau palyginti kitokį skalbinių džiovinimą. Drabužius pakabinau taip, kad tarp jų liktų daugiau oro tarpų, o pačią džiovyklę pastačiau arčiau tinkamai vėdinamos vietos. Taip pat pasirūpinau, kad drėgnas oras nebūtų tiesiog uždaromas kambaryje.
Šį kartą orientaciniai rodmenys svyravo maždaug nuo 45 iki 57 procentų. Tai nereiškia, kad toks rezultatas visada pasikartos, tačiau jis gerai parodo, kiek daug gali lemti oro apykaita. Skalbinių džiovinimas savaime nėra vienintelė problema – didesnę riziką kelia drėgmės kaupimasis, kai jai nėra kur pasišalinti.
Taip pat nusprendžiau nedžiovinti drabužių tiesiai ant radiatoriaus. Toks būdas gali trikdyti šilumos pasiskirstymą ir paskatinti intensyvų vandens garavimą į kambario orą. Jeigu skalbinius tenka džiovinti viduje, geriau pasirinkti tinkamai vėdinamą patalpą arba naudoti tam skirtą džiovyklę.
Septintą dieną dar kartą palyginau ryto ir vakaro rodmenis. Įprastu ramesniu laikotarpiu jie laikėsi maždaug 43–49 procentų ribose. Tai padėjo suprasti, kad svarbu ne vien pavienis didžiausias skaičius, bet ir tai, kiek laiko patalpoje išlieka padidėjusi drėgmė.
Jei higrometras nuolat rodytų daugiau kaip 60 procentų, pirmiausia patikrinčiau vėdinimą, drėgmės šaltinius ir šaltas sienų vietas. Jeigu problema kartotųsi net ir pakeitus įpročius, svarstyčiau apie tinkamai parinktą oro sausintuvą. Tačiau vien prietaiso pirkimas neišspręs problemos, jei drėgmė kaupiasi dėl nuotėkio, netinkamos ventiliacijos ar statybinių defektų.
Ką parodė savaitė su higrometru?
Po septynių dienų į mažą prietaisą žiūrėjau visai kitaip. Iš pradžių maniau, kad didžiausią drėgmės šuolį sukels dušas, nes vonioje iškart matyti garai ir aprasojęs veidrodis. Tačiau pavyzdiniame stebėjime labiausiai nustebino skalbiniai: jų džiovinimas pakėlė drėgmę nuo 46 iki 68 procentų, ir padidėję rodmenys išliko ilgiau.
Pagrindinė pamoka – svarbu ne tik didžiausias drėgmės rodmuo, bet ir jo trukmė. Trumpas šuolis po dušo gali greitai išnykti, jeigu patalpa gerai vėdinama. O keliolika valandų uždarame kambaryje džiūstantys skalbiniai gali palaikyti padidėjusią drėgmę daug ilgiau.
Dar supratau, kad vieno higrometro rodmenys neatskleidžia visos buto situacijos. Pigūs prietaisai gali turėti matavimo paklaidą, o prie šalto lango ar radiatoriaus rodomi skaičiai gali skirtis nuo kambario vidurio. Todėl verta stebėti ne vieną atsitiktinį skaičių, o pasikartojančius pokyčius panašiomis sąlygomis.
Dabar, kabindama skalbinius, pirmiausia pagalvoju ne apie tai, kur stovi laisvas kampas, o apie tai, kaip iš patalpos pasišalins drėgmė. O jeigu ant lango pasirodo lašelių, jų nebelaikau vien nekaltu šalto ryto ženklu. Ar jūs kada nors matavote, kiek namuose pakyla drėgmė po skalbinių džiovinimo?























