Lietuvis keliautojas Lukas Vainavičius nusprendė, kad įprastas atostogų formatas jam nebeįdomus – vietoj paplūdimio jis pasirinko Mongolijos platybes ir gyvenimą su arkliu. Trys dienos, praleistos mokantis joti, kainavo apie 270 dolerių, tai yra maždaug 250 eurų. Į šią sumą įėjo nakvynė tikroje mongoliškoje jurtoje, pusryčiai, pietūs, vakarienė ir, žinoma, pats mokymosi procesas – kaip rišti mazgus, balnoti žirgą ir su juo susikalbėti.
Praėjus trims dienoms Lukas prisipažįsta, kad viskas dar spėjo biškį išsitrinti iš galvos, tad prieš tolimesnę kelionę teko prisiminti pagrindinius dalykus iš naujo.
Kol dar buvo apsistojęs pas šeimą, Lukas susipažino su moterimi maždaug 50–60 metų, kuri savo solo kelionę arkliu baigė lygiai tą pačią dieną. Pasirodo, ji į Mongoliją su žirgais grįžta jau penktus metus iš eilės, o pati įsimintiniausia jos patirtis – susitikimas su šeima, šventusia močiutės, sulaukusios 80 metų, gimtadienį vidury stepių. Toks netikėtas svetingumas Lukui priminė, kad Mongolijoje kelionė retai kada vyksta pagal planą – ji tiesiog nutinka.
Stabdant mašinas link Nadam šventės
Pasibaigus jojimo pamokoms, Lukas patraukė prie pagrindinio kelio autostopu. Mongolijoje, kaip greitai paaiškėjo, tai visiškai įprasta praktika – vietiniai mielai paveža keliautojus, net jei bendra kalba ir nelabai sklandi. Tikslas buvo miestelis, kuriame tą dieną vyko Nadam – viena svarbiausių Mongolijos nacionalinių švenčių, apimanti imtynes, lankininkų varžybas ir žirgų lenktynes. Toks pat, tik gerokai didesnio masto, festivalis po kelių dienų turėjo prasidėti ir sostinėje.
Miestelyje Lukui akys užkliuvo už neįtikėtinai gražaus žirgo, o netrukus paaiškėjo ir dar viena mongoliška tradicija – vietiniai medžioklei naudoja iškeltus erelius, kurie gaudo lapes ir kiškius.
Netoliese jau ruošėsi lankininkai: šaulius nustebino tai, kad taikiniai stovi net trijų aukštų sistemoje, o moterys varžybose dalyvauja lygiavertiškai su vyrais.
Erelis medžioklei, šašlykai ir loterija be pralaimėjimo
Šventės teritorija priminė tikrą turgų po atviru dangumi – prekiautojai siūlė skrybėles, akinius, suvenyrus, o viena moteris net padovanojo Lukui mažą pakabuką. Alkis privertė ieškoti maisto, ir čia Lukas išbandė chušuurus – tradicinius keptus pyragėlius su mėsos įdaru, primenančius mūsų keptus blyneliais.
Prie jų buvo patiekiami ir kopūstų salotos. Lukas neslepia – valgis buvo tikrai neblogas, nors tiksliai atspėti, kokia mėsa naudojama, buvo sunkoka.
Norėdamas pabandyti laimę, Lukas nusipirko bilietą į loteriją, kurioje žadėta „be pralaimėjimo“. Rezultatas – nulis prizų ir prarasti pinigai, tačiau geros nuotaikos tai nesugadino.
Vakare, ieškant nakvynės, teko kliautis vietinių svetingumu ir vertimo programėlės pagalba, kadangi mongolų kalba bendrauti buvo sudėtinga.
Du arkliai už 1400 dolerių – verslo sprendimas ar nuotykis?
Pasiekęs sostinę Ulan Batorą, Lukas atsidūrė prie svarbiausio kelionės sprendimo – reikėjo nuspręsti, ar nuomotis, ar pirkti žirgus tolimesnei kelionei link Čingischano paminklo. Nuoma kainuotų apie 900 dolerių, o pirkimas – 1400 dolerių už du arklius. Nors iš pradžių Lukas planavo apsiriboti vienu žirgu, vietinė šeimininkė paaiškino, kad kelionei reikalingi bent du – vienas jojimui, kitas kroviniams vežti.
Kadangi po kelionės žirgus galima parduoti, o net ir praradus dalį vertės tai vis tiek išeitų pigiau nei nuoma, Lukas apsisprendė – pirkimas.
Turgus, akiniai už 3,50 € ir naujas draugas
Prieš išvykdamas į kelionę, Lukas dar spėjo apsikirpti pas vietinį kirpėją ir apsipirkti didžiuliame Narantul turguje – viename didžiausių ir tankiausiai prekėmis nukrautų turgų, kokį jam teko matyti.
Ten įsigyta palapinė, miegmaišis, dujinė viryklė bei akiniai nuo saulės vos už 3,50 eurų. Turguje sutiktas jaunas prekeivis, besidomintis krepšiniu, netikėtai tapo geru pašnekovu ir padėjo susirasti viską, ko reikėjo.
Kelionė tęsiasi – kitą rytą Lukas jau turėjo išvykti į Bornuro kaimą, iš kur prasidės tikroji jojimo odisėja per Mongolijos platybes link Čingischano statulos.
