Kai pirmą kartą išgirdau apie „lietą Spartaką“, prisipažinsiu – buvau skeptiška. Man visada atrodė, kad tikras šio torto skonis atsiranda būtent iš plonų, rankomis kočiotų lakštų, kuriems reikia kantrybės ir laiko. Tačiau pabandžiusi šį variantą supratau, kad kartais paprastesnis kelias gali duoti net geresnį rezultatą. Šis receptas visiškai pakeitė mano požiūrį į šį desertą, nes rezultatas gavosi ne tik lengvesnis gaminimo prasme, bet ir neįtikėtinai švelnus bei subalansuotas.
Didžiausias šio torto privalumas yra tas, kad nereikia vargti su tešlos kočiojimu. Viskas vyksta daug paprasčiau – tešla paskirstoma, iškepama kaip vientisas lakštas ir vėliau supjaustoma. Tai leidžia išvengti dažniausių klaidų, kurios nutinka gaminant klasikinį variantą, kai lakštai būna per stori arba nevienodi. O galutinis rezultatas – sluoksniuotas, minkštas, sodraus šokolado ir medaus skonio tortas, kuris tikrai primena profesionalią konditeriją.
Ingredientai
Tešlai: 3 kiaušiniai, 100 g sviesto, 100 g medaus, 100 g cukraus, 30 g kakavos, 200 g miltų, 1 arb. šaukštelis sodos, žiupsnelis druskos.
Kremui: 2 kiaušiniai, 500 ml pieno, 100–150 g cukraus, 10 g vanilinio cukraus, 40 g kukurūzų arba bulvių krakmolo, 80–100 g minkšto sviesto.
Kaip aš gaminu šį tortą
Visada pradedu nuo kremo, nes jam reikia laiko atvėsti. Kiaušinius sumaišau su cukrumi ir krakmolu, įpilu šiek tiek pieno ir viską gerai išmaišau, kad neliktų gumuliukų. Tada šį mišinį supilu į likusį pieną ir kaitinu ant vidutinės ugnies. Čia svarbiausia kantrybė – reikia nuolat maišyti, kad kremas neprisviltų ir išliktų šilkinės tekstūros. Kai tik pradeda tirštėti ir vos vos burbuliuoti, dar minutę palaikau ir nukeliu nuo ugnies. Visada uždengiu plėvele „prie paviršiaus“, kad nesusidarytų pluta.
Kol kremas vėsta, imuosi tešlos. Medų ir sviestą ištirpinu kartu su soda ant silpnos ugnies. Ši masė turi šiek tiek patamsėti ir įgauti lengvą karamelinį atspalvį – tai suteikia tortui gilų skonį. Atvėsinus šį mišinį, jį supilu į išplaktus kiaušinius su cukrumi ir druska. Plaku, kol viskas susijungia į vientisą, purią masę.
Tuomet įmaišau miltus ir kakavą. Tešla gaunasi minkšta, šiek tiek lipni, bet būtent tokia ir turi būti. Ją padalinu į dvi dalis ir paskirstau ant kepimo popieriaus. Stengiuosi, kad sluoksnis būtų kuo tolygesnis – tai padeda išgauti gražius ir vienodus torto sluoksnius.
Kepu apie 8–10 minučių 180 °C temperatūroje. Iškepusius lakštus šiek tiek aplygiu, o likučius pasilieku trupiniams. Kai viskas atvėsta, kiekvieną lakštą supjaustau į kelias dalis – priklausomai nuo to, kiek sluoksnių noriu.
Kremo užbaigimas ir surinkimas
Kai plikytas kremas jau atvėsęs, į jį po truputį įmaišau išplaktą sviestą. Labai svarbu, kad abi masės būtų panašios temperatūros – kitaip kremas gali susisluoksniuoti. Maišant jis tampa lengvas, purus ir labai švelnus.
Tada prasideda pati maloniausia dalis – torto surinkimas. Kiekvieną lakštą gausiai sutepu kremu ir dedu vieną ant kito. Viršų ir šonus taip pat padengiu kremu, o galiausiai viską apibarstau trupiniais. Jau šiame etape tortas atrodo labai patraukliai, bet tikrasis skonis atsiskleidžia vėliau.
Kodėl svarbu leisti tortui pastovėti
Šis tortas yra vienas iš tų, kurie su laiku tampa tik geresni. Per kelias valandas kremas įsigeria į lakštus, jie suminkštėja, o visi skoniai susijungia. Jei turiu galimybę, visada palieku jį per naktį – tada tekstūra tampa tiesiog tobula.
Keli svarbūs patarimai, kurie daro didžiausią skirtumą
Svarbiausia – neperkepti lakštų. Jei jie bus per sausi, tortas nebus toks švelnus. Taip pat verta naudoti kokybišką kakavą ir medų, nes būtent jie formuoja pagrindinį skonį.
Dar vienas svarbus momentas – kremas. Jei jis bus per skystas, tortas gali „plaukti“, o jei per tirštas – nesigers į sluoksnius. Todėl verta skirti laiko ir išgauti tinkamą konsistenciją.
Apibendrinimas
Šis „Spartakas“ yra puikus pavyzdys, kaip klasikinį desertą galima pritaikyti šiuolaikiškai, neprarandant skonio. Jis paprastesnis, greitesnis, bet rezultatas – tikrai įspūdingas.
Man tai vienas iš tų tortų, kuriuos drąsiai gaminu net tada, kai noriu nustebinti svečius, nes žinau, kad jis visada pavyksta. Ir turbūt tai yra didžiausias šio recepto privalumas – jis atrodo sudėtingas, bet iš tikrųjų yra prieinamas kiekvienam.
