Kai prieš kelerius metus pradėjau rimčiau žiūrėti į savo muzikos kanalus, ilgai maniau, kad svarbiausia - turinys. Gera muzika, tvarkingas montažas, geras garsas. Praėjo nemažai laiko, kol supratau paprastą dalyką: jei niekas nepaspaudžia, turinio kokybė nesvarbi. Žmogus mato tik du dalykus - miniatiūrą ir pavadinimą. Viskas kita įvyksta tik po paspaudimo.
Šiame straipsnyje surašiau tai, ką pats išmokau bandydamas, klysdamas ir lygindamas skaičius. Ne teoriją iš kursų, o dalykus, kuriuos mačiau savo statistikoje.
Pirmiausia patikrink, kiek tavęs žiūri per televizorių
Tai dalykas, kurio ilgai nežinojau, o jis keičia miniatiūros kūrimą iš esmės. YouTube žiūrėjimas televizoriuje per pastaruosius metus stipriai išaugo - daugeliui kanalų tai jau didesnė auditorijos dalis nei telefonas.
Kaip pasitikrinti: YouTube Studio, skiltyje „Analitika" pasirink „Auditorija" ir nuslink iki „Įrenginio tipas". Jei bent 10 % peržiūrų ateina iš televizoriaus, tolesnis patarimas tau būtinas.
Reikalas tas, kad televizoriaus sąsaja su miniatiūromis elgiasi keistai. Tiek pagrindiniame ekrane, tiek rekomendacijose matoma tik viršutinė miniatiūros dalis - visą paveikslėlį ir pavadinimą žiūrovas pamato tik paspaudęs pulto mygtuką žemyn. O jei viskas, kas svarbu, sudėta apačioje, tam žmogui tavo miniatiūra atrodo kaip tuščia dėmė. Ir jis neturi jokios priežasties spausti žemyn.
50 procentų testas
Sprendimas paprastas. Užklok apatinę miniatiūros pusę ir pažiūrėk: ar likusios dalies pakanka suprasti, apie ką video? Ar joje užtenka to, kas paskatintų pamatyti daugiau?
Jei ne, taisyti irgi nesudėtinga: perkelk svarbiausius elementus į viršų arba įdėk tekstą į viršutinį miniatiūros trečdalį.
Kur žmogus tave iš tikrųjų mato
Didžiausia mano klaida pradžioje buvo tokia: kūriau miniatiūrą žiūrėdamas į ją dideliame kompiuterio ekrane. Atrodė puikiai. Paskui atsidariau YouTube telefone ir supratau, kad ji ten - mažesnė už nykštį.
Rekomendacijų sraute miniatiūra būna vos kelių centimetrų dydžio. Šalia jos - dešimtys kitų. Todėl dabar darau taip: baigęs miniatiūrą, sumažinu ją iki maždaug 200 pikselių pločio ir pažiūriu iš atstumo. Jei per pusę sekundės nesuprantu, apie ką video - grįžtu ir perdarau.
Ta pati taisyklė galioja ir spalvoms. Tamsi, niūri miniatiūra tamsiame YouTube fone tiesiog pradingsta. Šviesios ir kontrastingos dėmės pastebimos daug greičiau.
Pavadinimas nebeištraukia - miniatiūra turi sudominti pati
Anksčiau veikė paprasta schema: parašai įdomų pavadinimą, o miniatiūra tiesiog parodo, apie ką video. Dabar taip nebeišeina. Palygink senąją ir naująją YouTube rekomendacijų juostą - miniatiūros tapo didesnės, o pavadinimų šriftas sumažėjo.
Pasekmė tokia: akys naršo vien miniatiūras, o pavadinimą žmogus perskaito tik tada, kai sąmoningai nusprendžia tai padaryti. Todėl miniatiūra turi sudominti be pavadinimo pagalbos.
Geriausiai tai daro du dalykai - klausimas ir emocija. Ne „štai kas bus video", o „kas čia vyksta?" arba „kaip jam taip pavyko?". Jei miniatiūra tik tiksliai iliustruoja temą, ji informuoja, bet nesudomina. O paspaudimus lemia būtent susidomėjimas, ne tikslumas.
Todėl kurdamas miniatiūrą pradedu ne nuo klausimo „ką parodyti", o nuo kito: ko noriu, kad žiūrovas paklaustų savęs, ir ką noriu, kad pajustų. Kai atsakymas aiškus, visi elementai atsiranda savaime, nes kiekvienas turi konkrečią užduotį.
Trys elementai ir ne daugiau
Kai tik pradedi kurti miniatiūras, norisi sudėti viską: veidą, tekstą, logotipą, rodykles, apskritimus, foną. Rezultatas - vizualinis triukšmas, kuriame akis neranda, už ko užsikabinti.
Taisyklė, kurios laikausi: ne daugiau trijų elementų. Pavyzdžiui, veidas, trys žodžiai teksto ir vienas objektas. Viskas. Jei norisi pridėti ketvirtą - vadinasi, kažkuris iš esamų nereikalingas.
Tekstas miniatiūroje - trumpai arba niekaip
Ilgą laiką rašiau miniatiūroje beveik visą pavadinimą. Atrodė logiška: kuo daugiau paaiškinsiu, tuo aiškiau bus. Praktikoje išėjo atvirkščiai - mažame ekrane tas tekstas virsta pilka dėme, kurios niekas neskaito.
Dabar laikausi paprasto principo: iki keturių žodžių. Tekstas miniatiūroje neturi kartoti pavadinimo - jis turi jį papildyti. Jei pavadinime rašau, apie ką video, tai miniatiūroje rašau, kodėl verta žiūrėti.
Ir dar viena smulkmena, kuri duoda daugiau, nei atrodo: tekstas turi turėti kontūrą arba šešėlį. Be jo baltos raidės ant šviesaus fono paprasčiausiai dingsta.
Veidas veikia, bet ne bet koks
Apie veidus miniatiūrose kalbama daug, ir dažniausiai per paprastai - esą „dėk veidą ir bus gerai". Mano patirtis kitokia. Veidas veikia tada, kai jame yra emocija. Neutralus, ramus žvilgsnis į kamerą duoda maždaug tiek pat, kiek jokio veido.
Antra, akys turi būti matomos. Jei veidas mažas, nusuktas ar užstotas - efekto nebus. Trečia, nereikia perlenkti: perdėtai iškreiptos grimasos veikia tam tikrose nišose, bet rimtesnėje tematikoje jos atrodo pigiai ir atbaido būtent tą auditoriją, kurios ieškai.
Muzikos kanaluose, kuriuos valdau pats, veidų beveik nenaudoju - ten geriau veikia atpažįstamas vizualinis stilius. Tai irgi svarbi pamoka: universalių taisyklių nėra, yra tik taisyklės tavo nišai.
Stilius svarbiau už vieną gerą miniatiūrą
Ilgai gaudžiausi paskui atskiras idėjas: kiekvienam video kūriau vis kitokį dizainą. Kol vienas žmogus parašė, kad neatpažįsta mano video sraute, nors yra prenumeratorius.
Nuo tada laikausi vieno stiliaus: tas pats šriftas, ta pati spalvų paletė, panaši kompozicija. Žiūrovas turi atpažinti tavo video iš karto, dar neperskaitęs pavadinimo. Tai duoda daugiau nei bet kuris atskiras vizualinis triukas.
Praktiškai tai reiškia, kad verta susikurti šabloną ir jo laikytis bent kelis mėnesius. Keisti stilių kas kelias savaites - tas pats, kas kas mėnesį keisti kanalo pavadinimą.
Ką daryti su senais video
Dažniausiai pamirštamas dalykas: miniatiūrą galima pakeisti bet kada. Turiu kelis įrašus, kuriems po metų perdariau miniatiūrą, ir jie vėl pradėjo rinkti peržiūras.
Logika paprasta - YouTube nuolat bando rodyti seną turinį naujiems žmonėms. Jei miniatiūra prasta, tie bandymai baigiasi niekuo, ir algoritmas nustoja bandyti. Pakeitus ją, ratas prasideda iš naujo.
Pradėti verta nuo tų video, kurie turi daug peržiūrų, bet mažai naujų per pastaruosius mėnesius. Tai ženklas, kad turinys geras, o įpakavimas - ne.
Nepradėk nuo tuščio lapo
Dažniausia klaida, kurią matau ir pas save, ir pas kitus - miniatiūra kuriama nuo nulio, be jokių pavyzdžių prieš akis. Rezultatas beveik visada blankus, nes galvoje sukasi tik tai, ką jau esi daręs anksčiau.
Prieš imdamasis naujos miniatiūros susirenku dešimt penkiolika pavyzdžių iš skirtingų vietų. Ne tam, kad nukopijuočiau, o kad pamatyčiau, kokių sprendimų apskritai būna. Penki šaltiniai, kurie duoda daugiausiai:
- Savi sėkmingiausi video. Kurie tavo įrašai peršoko kanalo vidurkį? Ar jų miniatiūrų sprendimas tinka naujam video?
- Svetimi sėkmingiausi video. Kitų kanalų įrašai, kurie aiškiai viršijo savo kanalo normą. Tokius geriausia rinkti sąmoningai, o ne pasikliauti atsitiktinumu.
- Panašaus formato kanalai iš kitų temų. Tas pats video tipas, bet visai kita sritis - būtent iš ten ateina idėjos, kurių tavo nišoje dar nėra.
- Savas archyvas. Miniatiūros, kurios užkliuvo naršant. Užtenka susikurti privatų grojaraštį ir mesti ten viską, kas patinka.
- Ne iš YouTube. Lauko reklamos, filmų plakatai, albumų viršeliai, net skelbimai, kuriuos tau rodo. Ten kompozicija ir dėmesio traukimas sukurti profesionalų, ir tai matosi.
Rinkdamas pavyzdžius nesuku galvos, ar jų tema sutampa su manąja. Renku ne temas, o sprendimo būdus.
Svarbiausia dalis - suprasti, kodėl veikia
Turint pavyzdžius, prie kiekvieno užduodu tris klausimus: kokį klausimą jis man kelia, kokią emociją sukelia ir - svarbiausia - kokiu būdu jis tai daro.
Būtent trečiasis atsakymas ir yra tai, ką verta perkelti. Ne paveikslėlį, ne spalvą, o mechanizmą. Pavyzdžiui, jei kažkas atrodo neįprastai todėl, kad įprastai plokščias dalykas parodytas erdviškai - tą patį principą gali pritaikyti savo temai, nors vaizdas bus visai kitoks.
Šis perkėlimo žingsnis sunkiausias, ypač kai įkvėpimas ateina iš visai kitos srities. Bet jis ir duoda daugiausiai, nes taip gimsta miniatiūra, kurios tavo nišoje dar niekas nedarė.
Trys smulkmenos, kurios pataiso beveik viską
Jei laiko mažai, o miniatiūrą pagerinti reikia dabar, yra trys dalykai, kurie veikia beveik visada.
Pirma, išmesk viską, kas nereikalinga. Nesvarbu, kaip tas daiktas atrodo tikrovėje - jei jis nedirba tavo naudai, jis dirba prieš tave. Baseino turėklai, laidai, atsitiktiniai žmonės fone: visa tai blaško akį nuo to, kas svarbu. Pašalinus akis iš karto randa, kur žiūrėti.
Antra, padaryk pagrindinį veikėją akivaizdų. Tas, apie ką video, turi būti pirmas dalykas, kurį žiūrovas pamato. Jei žmogus ar objektas susilieja su fonu, pakeisk spalvą, pridėk kontūrą arba trumpą užrašą šalia. Skirtumas būna didesnis, nei atrodo.
Trečia, išbandyk kelis teksto variantus. Tai pigiausias būdas pagerinti rezultatą. Sugalvojęs užrašą, skirk dar penkias minutes ir parašyk tris keturis kitokius. Dažnai geriausias būna ne pirmas.
Kaip išsirinkti be spėliojimų
Kai turi dvi idėjas ir negali apsispręsti, geriausia neklausti savęs, kuri gražesnė. Paprasčiausias būdas - parodyti abi žmogui, kuris temos nežino, ir paklausti, apie ką, jo manymu, tas video. Jei atsakymas neteisingas, miniatiūra neveikia, nesvarbu, kokia ji daili.
Ir visada verta pasižiūrėti, ką savo nišoje daro kiti - ne kad nukopijuotum, o kad pamatytum, kaip atrodo tavo miniatiūra tarp jų. Būtent taip ją mato žiūrovas: ne atskirai, o eilėje su dešimt konkurentų.
Nori pasižiūrėti, kaip atrodo konkurentų miniatiūros?
Padariau nemokamą įrankį: įklijuoji kelias YouTube nuorodas ir gauni visas miniatiūras vienu ZIP failu iki 1280 × 720 raiškos. Patogu, kai nori susidėti nišos pavyzdžius į vieną aplanką.
Ko nedaryčiau
Keli dalykai, kurių išmokau vengti, nes patikrinau savo kailiu.
Nežadėk to, ko video nėra. Miniatiūra su sensacija gali duoti paspaudimų vieną kartą, bet žmonės išeina per pirmas sekundes, o YouTube tai mato. Po kelių tokių video pasiekiamumas krenta, ir atstatyti jį sunku.
Nedėk logotipo į kampą vien todėl, kad „reikia". Jis užima vietą ir nepadeda nė vienam paspaudimui. Atpažįstamumą kuria stilius, ne ženkliukas.
Nekeisk miniatiūros praėjus kelioms valandoms po įkėlimo. Pirmosios valandos yra tada, kai YouTube bando suprasti, kam rodyti tavo video. Keisdamas įpakavimą tuo metu, tik supainioji sistemą. Jei nori testuoti - palauk bent kelias dienas.
Trumpai
Jei dirbi prie miniatiūros dabar ir neturi kam jos parodyti, pasitikrink pagal šiuos punktus:
- Ar ji suprantama užklojus apatinę pusę - tai, ką mato žiūrintys per televizorių?
- Ar ji kelia klausimą arba sukelia emociją, o ne tik iliustruoja temą?
- Ar prieš kurdamas turėjai bent dešimt pavyzdžių iš skirtingų šaltinių?
- Ar joje nėra nieko, kas nedirba tavo naudai?
- Ar pagrindinis veikėjas išsiskiria iš fono?
- Ar išbandei bent kelis teksto variantus?
- Ar ji atpažįstama kaip tavo, dar neperskaičius pavadinimo?
Ir svarbiausia: miniatiūros nėra vienkartinis darbas. Tai įgūdis, kuris auga tik dirbant. Mano pirmosios buvo prastos, ir tai normalu - svarbu, kad po šimto video jos nebūtų tokios pačios kaip po pirmojo.