![\"\"](\"https:\/\/zek.lt\/naujienos\/wp-content\/uploads\/2026\/11\/189fd13f-7fde-4920-a418-4f22ababce12-768x1024-1.jpg\")
<\/p>\nMan buvo penkiasde\u0161imt penkeri, kai nusprend\u017eiau dar kart\u0105 patik\u0117ti meile. Ties\u0105 sakant, pati steb\u0117jausi, kad tokiame am\u017eiuje dar galiu taip stipriai \u012fsimyl\u0117ti, laukti telefono skambu\u010dio ir \u0161ypsotis vien prisiminusi \u017emogaus bals\u0105. Iki tol gyvenau viena, buvau pripratusi prie savo tvarkos, ramaus vakaro su arbatos puodeliu ir niekam nepriklausan\u010dio laiko. Kartais ta vienatv\u0117 atrodydavo tikra palaima, ta\u010diau b\u016bdavo ir vakar\u0173, kai namuose pasidarydavo taip tylu, kad nor\u0117davosi bent su kuo nors pasikalb\u0117ti.<\/p>\n
Jeigu kas nors tada b\u016bt\u0173 pasak\u0119s, kuo baigsis mano pa\u017eintis su Sergejumi, tikriausiai b\u016b\u010diau tik nusijuokusi. Juk jis atrod\u0117 toks paprastas, r\u016bpestingas vyras, kokio, regis, ir reikia sulaukus m\u016bs\u0173 met\u0173. Nesitik\u0117jau nei dideli\u0173 romantini\u0173 staigmen\u0173, nei kasdien dovanojam\u0173 g\u0117li\u0173. Nor\u0117jau \u017emogaus, su kuriuo b\u016bt\u0173 gera kartu pusry\u010diauti, i\u0161eiti pasivaik\u0161\u010dioti ir vakare ramiai pasidalyti dienos r\u016bpes\u010diais. Ta\u010diau kartais \u017emog\u0173 pa\u017e\u012fsti tik tiek, kiek jis pats leid\u017eia save pa\u017einti.<\/p>\n
Buvo ni\u016brus lapkri\u010dio vakaras. Gr\u012f\u017eau i\u0161 turgaus ne\u0161ina dviem sunkiais krep\u0161iais, kuriuose buvo bulvi\u0173, vi\u0161tiena, \u017ealumynai ir mandarinai. Lauke buvo \u0161lapia, po kojomis ti\u0161ko tirpstan\u010dio sniego ko\u0161\u0117, o autobusas buvo toks pilnas, kad vos radau u\u017e ko \u012fsikibti. Stov\u0117jau ir mintyse pykau ant sav\u0119s, kam prisipirkau tiek daug, kai nugara jau seniai nebe tokia stipri kaip jaunyst\u0117je.<\/p>\n
Staiga nuo s\u0117dyn\u0117s pakilo nepa\u017e\u012fstamas vyras ir pasi\u016bl\u0117 pris\u0117sti. I\u0161 prad\u017ei\u0173 net nesupratau, kad kreipiasi \u012f mane, o paskui pajuokavau, jog jis pats neatrodo jaunuolis, kuriam b\u016bt\u0173 lengva stov\u0117ti. Vyras nusijuok\u0117 ir pasak\u0117, kad b\u016btent tod\u0117l ir u\u017eleid\u017eia viet\u0105 \u2013 i\u0161 pagarbos m\u016bs\u0173 am\u017eiaus \u017emon\u0117ms. Dar pa\u0117m\u0117 mano krep\u0161ius ir pastat\u0117 prie savo koj\u0173, kad nereik\u0117t\u0173 j\u0173 laikyti ant keli\u0173.<\/p>\n
Kitame sustojime \u0161alia man\u0119s atsilaisvino vieta, ir jis atsis\u0117do. Taip prad\u0117jome kalb\u0117tis. Su\u017einojau, kad jo vardas Sergejus, jam penkiasde\u0161imt \u0161e\u0161eri, turi dukr\u0105 ir an\u016bk\u0173, kuriems da\u017enai padeda. Jis nekalb\u0117jo per daug, nesigyr\u0117 savo pasiekimais ir nesisteng\u0117 man\u0119s bet kokia kaina su\u017eav\u0117ti. Galb\u016bt b\u016btent tas paprastumas labiausiai ir patrauk\u0117.<\/p>\n
Kai at\u0117jo mano stotel\u0117, Sergejus pakilo kartu su manimi ir pasisi\u016bl\u0117 palyd\u0117ti iki nam\u0173. I\u0161 prad\u017ei\u0173 atsisakiau, ta\u010diau jis tik \u0161yptel\u0117jo ir pasak\u0117 matantis, kad pati susitvarkysiu, bet vis tiek norintis pad\u0117ti. Ne\u017einau, kod\u0117l tie \u017eod\u017eiai man taip \u012fstrigo. Gal tod\u0117l, kad ilgus metus visk\u0105 dariau pati ir buvau beveik pamir\u0161usi, k\u0105 rei\u0161kia, kai kas nors pasir\u016bpina tavimi nepra\u0161omas.<\/p>\n
Iki mano laiptin\u0117s nu\u0117jome kalb\u0117damiesi apie or\u0105, parduotuvi\u0173 kainas ir kasdienius darbus. Kviesti nepa\u017e\u012fstamo vyro \u012f but\u0105 tikrai neketinau, ta\u010diau prie pat nam\u0173 vienas krep\u0161ys suply\u0161o ir mandarinai pabiro ant \u0161lapio \u0161aligatvio. Abu puol\u0117me juos rinkti, juok\u0117m\u0117s i\u0161 tokios nes\u0117km\u0117s, o a\u0161 pati netik\u0117tai pasi\u016bliau jam u\u017eeiti arbatos. Sergejus paklaus\u0117, ar nebijau \u012f namus \u012fsileisti pavojingo vyro. Atsakiau, kad m\u016bs\u0173 am\u017eiuje jau b\u016bt\u0173 laikas nustoti vaidinti paslaptingus nepa\u017e\u012fstamuosius.<\/p>\n
<\/p>\n
Arbat\u0105 g\u0117r\u0117me beveik dvi valandas. Kalb\u0117jome apie vaikus, darbus, jaunyst\u0119, seniai aplankytas vietas ir tai, kaip greitai prab\u0117ga gyvenimas. Sergejus klaus\u0117si atid\u017eiai, nepertraukin\u0117jo ir mok\u0117jo laiku pajuokauti. Kai i\u0161\u0117jo, bute dar ilgai tvyrojo jo kvepal\u0173 aromatas, o a\u0161 pagavau save besi\u0161ypsan\u010di\u0105. T\u0105 vakar\u0105 pirm\u0105 kart\u0105 per ilg\u0105 laik\u0105 nenor\u0117jau, kad sve\u010dias taip greitai i\u0161eit\u0173.<\/p>\n
Kit\u0105 dien\u0105 Sergejus paskambino. Paskui skambino dar kart\u0105, o po savait\u0117s jau vaik\u0161\u010diojome palei up\u0119, g\u0117r\u0117me kav\u0105 i\u0161 popierini\u0173 puodeli\u0173 ir sl\u0117p\u0117m\u0117s nuo \u0161alto v\u0117jo. Po keli\u0173 savai\u010di\u0173 jis at\u0117jo su atsuktuvu ir nauja lempute, nes buvau u\u017esiminusi apie mirgant\u012f virtuv\u0117s \u0161viestuv\u0105. Nereik\u0117jo nieko pra\u0161yti ar priminti \u2013 jis pats pasteb\u0117davo, k\u0105 galima pataisyti, ir imdavosi darbo.<\/p>\n
Pra\u0117jus ma\u017edaug m\u0117nesiui kartu i\u0161va\u017eiavome \u012f jo pa\u017e\u012fstamo sodyb\u0105. Kep\u0117me m\u0117s\u0105, ilgai s\u0117d\u0117jome prie stalo ir kalb\u0117jom\u0117s apie gyvenim\u0105. Jau\u010diausi taip, tarsi b\u016b\u010diau pa\u017einojusi \u0161\u012f vyr\u0105 daugyb\u0119 met\u0173, nors i\u0161 tikr\u0173j\u0173 m\u016bs\u0173 pa\u017eintis dar buvo visai nauja. Po trij\u0173 m\u0117nesi\u0173 Sergejus atsikraust\u0117 pas mane.<\/p>\n
Iki tol jis gyveno pas dukr\u0105, kuriai pad\u0117davo pri\u017ei\u016br\u0117ti du vaikus. Nedideliame bute gyveno dukra, jos vyras, an\u016bkai ir jis pats, tod\u0117l vietos bei ramyb\u0117s visiems tr\u016bko. Sergejus pasakodavo besijau\u010diantis lyg laikinas sve\u010dias, nors \u0161eimai ir buvo reikalingas. A\u0161 j\u012f supratau, nes ir pati \u017einojau, kaip sunku kartais rasti savo viet\u0105 kit\u0173 \u017emoni\u0173 gyvenime.<\/p>\n
Kai vien\u0105 vakar\u0105 jis atsine\u0161\u0117 du krep\u0161ius, \u017eiemin\u0119 striuk\u0119, \u012franki\u0173 d\u0117\u017e\u0119 ir sen\u0173 fotografij\u0173 paket\u0105, netik\u0117tai i\u0161sigandau. Staiga supratau, kad nuo \u0161iol mano namuose bus nebe vienas, o du \u017emon\u0117s. Reik\u0117s dalytis virtuve, spinta, vakarais ir net savo \u012fpro\u010diais. Ta\u010diau greitai tas nerimas dingo, nes pirmieji m\u016bs\u0173 bendro gyvenimo m\u0117nesiai buvo nepaprastai gra\u017e\u016bs.<\/p>\n
Sergejus da\u017eniausiai atsikeldavo anks\u010diau u\u017e mane. U\u017ekaisdavo arbatin\u012f, i\u0161kepdavo kiau\u0161inien\u0117s ir kartais atne\u0161davo kavos tiesiai \u012f miegam\u0105j\u012f. Jis sutais\u0117 klibant\u012f spintel\u0117s vyr\u012f, sutvark\u0117 seniai neveikus\u012f stal\u010di\u0173, i\u0161kraust\u0117 sand\u0117liuke susikaupusias d\u0117\u017ees. Net mano senus puodus kart\u0105 taip i\u0161\u0161veit\u0117, kad vos juos atpa\u017einau.<\/p>\n
\u0160e\u0161tadieniais va\u017eiuodavome pas draugus arba aplankydavome gimines. Kartais likdavome namuose, kartu gamindavome vakarien\u0119 ir \u017ei\u016br\u0117davome serialus. Sergejus m\u0117gdavo garsiai komentuoti veik\u0117j\u0173 sprendimus, o a\u0161 juokdavausi ir sakydavau, kad jis pats gal\u0117t\u0173 para\u0161yti geresn\u012f scenarij\u0173. B\u016bdavo vakar\u0173, kai jis apkabindavo mane ir tyliai i\u0161tardavo, kaip gerai, kad mudu susitikome, nors ir taip v\u0117lai.<\/p>\n
Mano draug\u0117 Lida \u012f m\u016bs\u0173 santykius nuo pat prad\u017ei\u0173 \u017ei\u016br\u0117jo atsargiau. Kart\u0105 ji pusiau juokais pasak\u0117, kad pernelyg patogus vyras kartais b\u016bna arba did\u017eiausia gyvenimo dovana, arba tik gra\u017eiai surepetuotas vaidmuo. Tada i\u0161 jos tik pasijuokiau ir pasi\u016bliau \u012fsidarbinti prokurat\u016broje, jei jau taip gerai moka visus \u012ftarin\u0117ti. Man atrod\u0117, kad ji tiesiog per daug nusivylusi vyrais, kad gal\u0117t\u0173 patik\u0117ti svetima laime.<\/p>\n
O a\u0161 tik\u0117jau. Galb\u016bt net labiau, nei pati nor\u0117jau pripa\u017einti. Sulaukus penkiasde\u0161imt penkeri\u0173 nebesinori \u017eaisti jausmais, tikrinti, ar \u017emogus paskambins, ar pasiges, ar pakankamai stipriai myli. Galvojau, kad abu jau esame i\u0161aug\u0119 i\u0161 toki\u0173 dalyk\u0173 ir galime tiesiog d\u017eiaugtis tuo, k\u0105 turime.<\/p>\n
Viskas prasid\u0117jo nuo telefono. Anks\u010diau Sergejus j\u012f palikdavo ant stalo, o paskui \u0117m\u0117 ne\u0161iotis net \u012f vonios kambar\u012f. Gav\u0119s \u017einut\u0119 nusukdavo ekran\u0105, kartais i\u0161eidavo \u012f balkon\u0105 pasikalb\u0117ti, nors anks\u010diau prie man\u0119s laisvai atsiliepdavo ir dukrai, ir pa\u017e\u012fstamiems. I\u0161 prad\u017ei\u0173 stengiausi nekreipti d\u0117mesio, nes juk kiekvienas \u017emogus turi teis\u0119 \u012f asmenin\u0119 erdv\u0119.<\/p>\n
Paskui jis prad\u0117jo daugiau d\u0117mesio skirti savo i\u0161vaizdai. Nusipirko naujus mar\u0161kinius, vis ilgiau stov\u0117davo prie\u0161 veidrod\u012f, atid\u017eiai rinkdavosi, kuo apsirengti. Vien\u0105 kart\u0105 pajuokavau, kad tikriausiai ruo\u0161iasi \u012f pasimatym\u0105. Jis nusijuok\u0117 ir paklaus\u0117, ar jau nebegalima nusipirkti nauj\u0173 drabu\u017ei\u0173, o paskui pavadino mane mo\u010diute.<\/p>\n
Ne\u017einau, kod\u0117l b\u016btent tas \u017eodis taip \u012fskaudino. Jis buvo i\u0161tartas juokais, ta\u010diau t\u0105 akimirk\u0105 pasijutau keistai pa\u017eeminta. Sergejus buvo vos metais u\u017e mane vyresnis, bet staiga \u0117m\u0117 elgtis taip, tarsi mano am\u017eius b\u016bt\u0173 ka\u017ekoks tr\u016bkumas. Nieko jam nepasakiau, nors viduje liko nemalonus kart\u0117lis.<\/p>\n
Netrukus atsirado ir vis daugiau reikal\u0173 u\u017e nam\u0173 rib\u0173. Vien\u0105 dien\u0105 jam reik\u0117davo pad\u0117ti dukrai, kit\u0105 \u2013 nuva\u017eiuoti pas sen\u0105 bi\u010diul\u012f, tre\u010di\u0105 \u2013 ka\u017ek\u0105 nuve\u017eti ar paimti. Gr\u012f\u017edavo v\u0117liau, ma\u017eiau pasakodavo apie savo dien\u0105, o vakarieniaudamas da\u017enai b\u016bdavo paskend\u0119s mintyse. S\u0117d\u0117davome prie vieno stalo, ta\u010diau kartais atrodydavo, kad kalbuosi su \u017emogumi, kuris mintimis yra visai kitur.<\/p>\n
Vien\u0105 vakar\u0105 paklausiau, ar kas nors nutiko. Sergejus tik g\u016b\u017etel\u0117jo pe\u010diais ir atsak\u0117, kad viskas gerai, o man nereik\u0117t\u0173 ie\u0161koti problem\u0173 ten, kur j\u0173 n\u0117ra. Kai band\u017eiau pasakyti, kad jis pastaruoju metu labai pasikeit\u0117, susierzin\u0119s parei\u0161k\u0117, jog moterys visada sugeba prisigalvoti nes\u0105moni\u0173. Po toki\u0173 pokalbi\u0173 nebenor\u0117davau nieko klausin\u0117ti.<\/p>\n
Labiausiai bijojau tapti ta \u012fkyria, pavyd\u017eia moterimi, kuri nuolat tikrina, kur jos vyras ir su kuo kalbasi. Penkiasde\u0161imt penkeri\u0173 tokia mintis man atrod\u0117 ypa\u010d nemaloni. Nenor\u0117jau, kad Sergejus manyt\u0173, jog taip bijau likti viena, kad dabar kontroliuosiu kiekvien\u0105 jo \u017eingsn\u012f. Tod\u0117l stengiausi gyventi \u012fprastai, eidavau pas drauges, u\u017esukdavau \u012f parduotuves, skirdavau laiko sau ir apsimesdavau, kad nieko nepastebiu.<\/p>\n
Ta\u010diau viduje ramyb\u0117s jau nebuvo. Kartais gul\u0117davau \u0161alia jo ir klausydavausi, kaip jis miega, o pati niekaip negal\u0117davau u\u017emigti. Nor\u0117davosi tiesiai paklausti, ar jis dar mane myli, ta\u010diau bijojau i\u0161girsti atsakym\u0105. Iki \u0161iol ne\u017einau, kas buvo sunkiau \u2013 nujausti ties\u0105 ar apsimetin\u0117ti, kad jos n\u0117ra.<\/p>\n
T\u0105 popiet\u0119 viriau sriub\u0105. Virtuv\u0117je kvep\u0117jo kepintais svog\u016bnais ir lauro lapais, ant stalo gul\u0117jo supjaustytos dar\u017eov\u0117s, o Sergejus buvo i\u0161\u0117j\u0119s i\u0161ne\u0161ti \u0161iuk\u0161li\u0173. Jo telefonas liko ant virtuv\u0117s stalo. Staiga ekranas nu\u0161vito, pasigirdo trumpas garsas, o po keli\u0173 sekund\u017ei\u0173 at\u0117jo dar viena \u017einut\u0117.<\/p>\n
Niekada nelaikiau sav\u0119s moterimi, kuri skaito svetimus susira\u0161in\u0117jimus. Net ir tada nesiruo\u0161iau imti telefono \u012f rankas, ta\u010diau u\u017eteko vieno atsitiktinio \u017evilgsnio \u012f ekran\u0105. Ten buvo para\u0161yta: \u201ePasiilgau. Kada gal\u0117si atva\u017eiuoti?\u201c \u0160alia puikavosi raudona \u0161irdel\u0117, o \u017einut\u0119 buvo atsiuntusi moteris vardu Sveta.<\/p>\n
Atsis\u0117dau ant taburet\u0117s ir kur\u012f laik\u0105 tiesiog \u017ei\u016br\u0117jau \u012f vien\u0105 ta\u0161k\u0105. Sriuba toliau tyliai vir\u0117, laikrodis tiks\u0117jo, o man atrod\u0117, kad visas kambarys staiga pasidar\u0117 svetimas. Net neatsimenu, kiek laiko taip pras\u0117d\u0117jau. \u017dinau tik tiek, kad kai Sergejus gr\u012f\u017eo, jau buvau supratusi daugiau, negu nor\u0117jau \u017einoti.<\/p>\n
Sergejus ramiai nusivilko striuk\u0119 ir paklaus\u0117, k\u0105 tur\u0117sime vakarienei. Pa\u017ei\u016br\u0117jau \u012f j\u012f ir paklausiau, kas yra Sveta. Jis sustingo, paskui nusuko akis ir beveik i\u0161 karto paklaus\u0117, ar land\u017eiojau po jo telefon\u0105. Net tada, kai jau nebeliko k\u0105 sl\u0117pti, pirmiausia jam r\u016bp\u0117jo apkaltinti mane.<\/p>\n
Pasakiau, kad \u017einut\u0117 pati pasirod\u0117 ekrane ir man nereik\u0117jo nieko ie\u0161koti. Paklausiau, kod\u0117l kita moteris ra\u0161o, kad jo pasiilgo, ir siun\u010dia \u0161irdeles. Sergejus i\u0161 prad\u017ei\u0173 band\u0117 ai\u0161kinti, kad tai tik pa\u017e\u012fstama, ta\u010diau netrukus pats pripa\u017eino, jog jie bendrauja jau kur\u012f laik\u0105. O tada prasid\u0117jo tai, ko tikrai nesitik\u0117jau.<\/p>\n
U\u017euot atsipra\u0161\u0119s, jis prad\u0117jo kalb\u0117ti apie mane. Neva pastaruoju metu per da\u017enai skund\u017eiuosi nuovargiu, kartais man skauda nugar\u0105, kalbu apie sveikat\u0105, maisto kainas ir kasdienius r\u016bpes\u010dius. Pasak jo, a\u0161 pernelyg atsipalaidavau, nebesistengiu b\u016bti patraukli ir nebeskiriu jam tiek d\u0117mesio, kiek jis nusipelno. Klausiau ir negal\u0117jau patik\u0117ti, kad tai kalba tas pats \u017emogus, kuris dar prie\u0161 kelis m\u0117nesius d\u017eiaug\u0117si m\u016bs\u0173 susitikimu.<\/p>\n
Priminiau, kad pri\u0117miau j\u012f \u012f savo namus, kartu k\u016br\u0117me gyvenim\u0105, r\u016bpinausi juo, kai suskaudo kel\u012f, gaminau vakarienes ir pad\u0117jau tvarkyti kasdienius reikalus. Jis tik dar labiau susierzino ir parei\u0161k\u0117, kad elgiuosi kaip \u0161eiminink\u0117, o ne kaip moteris. Paskui met\u0117, kad vaik\u0161tau su senu chalatu, kalbu apie nuobod\u017eius dalykus ir virtau tikra sene. T\u0105 akimirk\u0105 pajutau, kaip viduje ka\u017ekas galutinai nutr\u016bko.<\/p>\n
Keis\u010diausia, bet nebeverkiau ir neber\u0117kiau. Staiga pasidar\u0117 labai ai\u0161ku, k\u0105 turiu daryti. Pasakiau Sergejui susirinkti savo daiktus ir i\u0161eiti. Jis i\u0161 prad\u017ei\u0173 nesuprato, kad kalbu rimtai, o paskui \u0117m\u0117 ai\u0161kinti, jog nereikia kelti dramos ir kad d\u0117l santyki\u0173 problem\u0173 visada kalti abu.<\/p>\n
Galb\u016bt jis tik\u0117josi, kad prad\u0117siu maldauti pasilikti, si\u016blysiu visk\u0105 pamir\u0161ti arba pa\u017ead\u0117siu pasikeisti. Ta\u010diau a\u0161 tik atidariau spint\u0105, i\u0161traukiau jo krep\u0161\u012f ir prad\u0117jau krauti drabu\u017eius. Sud\u0117jau mar\u0161kinius, kojines, megztinius, skutimosi reikmenis, vaistus ir telefono \u012fkrovikl\u012f. Rankos taip dreb\u0117jo, kad por\u0105 kart\u0173 i\u0161me\u010diau jo \u0161lepetes ant grind\u0173.<\/p>\n
Sergejus stov\u0117jo tarpduryje ir steb\u0117jo, kaip visk\u0105 darau. Galiausiai paklaus\u0117, kur jam dabar eiti. Atsakiau, kad gali va\u017eiuoti pas dukr\u0105, Svet\u0105 ar bet kur kitur, ta\u010diau mano namuose nebegyvens. Jis dar band\u0117 kalb\u0117ti apie tai, kiek daug gero man padar\u0117, bet a\u0161 nebenor\u0117jau nieko klausytis.<\/p>\n
Jau stov\u0117damas prie dur\u0173 pasak\u0117, kad dar pasigail\u0117siu. Pa\u017ei\u016br\u0117jau \u012f j\u012f ir atsakiau, jog galb\u016bt kada nors d\u0117l ko nors ir gail\u0117siuosi, bet tikrai ne d\u0117l to, kad \u0161iandien jis i\u0161eina. Tada durys u\u017esidar\u0117, ir pirm\u0105 kart\u0105 po daugelio m\u0117nesi\u0173 savo bute v\u0117l likau viena.<\/p>\n
I\u0161 prad\u017ei\u0173 stov\u0117jau prie\u0161kambaryje ir ne\u017einojau, kur eiti. I\u0161 virtuv\u0117s gird\u0117josi la\u0161antis vanduo \u2013 i\u0161 to paties \u010diaupo, kur\u012f Sergejus neseniai buvo tais\u0119s. Tas garsas ka\u017ekod\u0117l pasirod\u0117 nepakeliamas. Atsis\u0117dau ant ma\u017eo suolelio prie dur\u0173 ir pravirkau taip, kaip nebuvau verkusi daugyb\u0119 met\u0173.<\/p>\n
Verkiau ne vien d\u0117l i\u0161davyst\u0117s. Man buvo gaila vis\u0173 t\u0173 gra\u017ei\u0173 ryt\u0173, m\u016bs\u0173 pasivaik\u0161\u010diojim\u0173, vakar\u0173 prie televizoriaus ir \u017eod\u017ei\u0173, kuriais taip nuo\u0161ird\u017eiai tik\u0117jau. Skaud\u0117jo pagalvojus, kad galb\u016bt jau tada, kai jis mane apkabindavo, jo mintys b\u016bdavo su kita moterimi. Dar labiau skaudino supratimas, kad \u017emogus, kuriam atv\u0117riau savo nam\u0173 duris, taip lengvai panaudojo mano am\u017ei\u0173 ir silpnybes prie\u0161 mane.<\/p>\n
Po kurio laiko paskambinau Lidai. Nieko i\u0161samiai neai\u0161kinau, tik pasakiau, kad Sergejus i\u0161\u0117jo. Ji net neklaus\u0117, kas nutiko, tik atsak\u0117, jog tuoj atva\u017eiuos. Ma\u017edaug po keturiasde\u0161imties minu\u010di\u0173 draug\u0117 jau stov\u0117jo prie mano dur\u0173 su tortu ir konjako buteliu.<\/p>\n
\u012e\u017eengusi \u012f virtuv\u0119 ji parei\u0161k\u0117, kad dabar pirmiausia verksime, paskui i\u0161sikeiksime, o tada valgysime tort\u0105. Nepaisydama a\u0161ar\u0173 net nusijuokiau, nes Lida visada mok\u0117davo taip pasakyti, kad net sunkiausi\u0105 akimirk\u0105 pasidarydavo truput\u012f lengviau. Mes pras\u0117d\u0117jome beveik iki ryto. Kalb\u0117jom\u0117s, tyl\u0117jome, prisimin\u0117me visokiausias istorijas, o ji n\u0117 karto nepasak\u0117 to baisaus sakinio: \u201eA\u0161 juk tave persp\u0117jau.\u201c<\/p>\n
Sergejus dar kelis kartus band\u0117 su manimi susisiekti. Kartais para\u0161ydavo \u017einut\u0119, kartais paskambindavo i\u0161 ne\u017einomo numerio. Ta\u010diau tikro atsipra\u0161ymo taip ir nei\u0161girdau. Atrod\u0117, kad jam labiau r\u016bpi su\u017einoti, ar jau nustojau pykti ir ar gal\u0117t\u0173 gr\u012f\u017eti, negu suprasti, k\u0105 man padar\u0117.<\/p>\n
Ne\u017einau, kaip jam susiklost\u0117 gyvenimas su Sveta. Galb\u016bt j\u0173 santykiai baig\u0117si dar neprasid\u0117j\u0119, gal dukros namuose v\u0117l pasidar\u0117 per ank\u0161ta, o gal jis tiesiog pasiilgo patogaus gyvenimo. Anks\u010diau b\u016b\u010diau ie\u0161kojusi atsakym\u0173 ir band\u017eiusi suprasti kiekvien\u0105 jo sprendim\u0105. Dabar jau nebeie\u0161kau, nes tai nieko nepakeist\u0173.<\/p>\n
Kartais vis dar prisimenu t\u0105 vakar\u0105 autobuse. Vyri\u0161k\u012f, kuris u\u017eleido viet\u0105 pavargusiai moteriai, pa\u0117m\u0117 jos sunkius pirkinius ir palyd\u0117jo iki nam\u0173. Net dabar negaliu pasakyti, kad visi tie m\u0117nesiai buvo vien melas. Galb\u016bt Sergejus i\u0161 ties\u0173 jaut\u0117 man \u0161velnum\u0105, gal jam buvo gera kartu, ta\u010diau jo elgesys parod\u0117, kokia trapi buvo ta laim\u0117.<\/p>\n
Pra\u0117jo \u0161iek tiek laiko, kol v\u0117l prad\u0117jau normaliai miegoti ir nebekr\u016bp\u010dioti i\u0161girdusi telefono skambut\u012f. I\u0161 prad\u017ei\u0173 net paprasti dalykai primindavo Sergej\u0173 \u2013 jo m\u0117gstamas puodelis, paliktas atsuktuvas, televizijos laida, kuri\u0105 \u017ei\u016br\u0117davome kartu. Po truput\u012f susitvarkiau namus, gr\u0105\u017einau daiktus \u012f senas vietas ir v\u0117l i\u0161mokau d\u017eiaugtis savo vakarais. Vien\u0105 dien\u0105 pasteb\u0117jau, kad jau kelias valandas apie j\u012f n\u0117 nepagalvojau.<\/p>\n
Vis dar ne\u017einau, ar kada nors nor\u0117siu gyventi su kitu vyru. Kartais atrodo, kad mano \u0161irdis dabar daug atsargesn\u0117 ir naujam \u017emogui reik\u0117t\u0173 nema\u017eai kantryb\u0117s, kad v\u0117l juo patik\u0117\u010diau. Ta\u010diau nenoriu ir visam likusiam gyvenimui u\u017etrenkti dur\u0173 vien tod\u0117l, kad vienas \u017emogus pasielg\u0117 negra\u017eiai. Juk sulaukus penkiasde\u0161imt penkeri\u0173 gyvenimas nesibaigia, o noras myl\u0117ti ir b\u016bti mylimai niekur nedingsta.<\/p>\n
Labiausiai mane li\u016bdina ne tai, kad Sergejus i\u0161\u0117jo. Skaud\u017eiausia prisiminti, kaip lengvai jis band\u0117 mane \u012ftikinti, kad d\u0117l jo nei\u0161tikimyb\u0117s kalta mano i\u0161vaizda, nuovargis ir paprastas kasdienis gyvenimas. Ilgai galvojau apie jo \u017eod\u017eius, kol pagaliau supratau, kad man nereikia nuolat vaidinti jaunyst\u0117s ar apsimesti kita moterimi, kad b\u016b\u010diau verta pagarbos.<\/p>\n
\u0160iandien v\u0117l perku mandarinus, geriu arbat\u0105 savo virtuv\u0117je ir kartais va\u017eiuoju tuo pa\u010diu autobusu. \u017dmon\u0117s aplink skuba, kalbasi telefonais, ka\u017ekas u\u017eleid\u017eia viet\u0105, ka\u017ekas padeda pane\u0161ti krep\u0161\u012f. A\u0161 vis dar tikiu, kad pasaulyje yra ger\u0173 \u017emoni\u0173, tik dabar geriau suprantu, kad gra\u017ei pa\u017einties prad\u017eia dar nieko nepasako apie tai, kaip \u017emogus elgsis sunkesn\u0119 dien\u0105.<\/p>\n
O j\u016bs ar ry\u017etum\u0117t\u0117s po penkiasde\u0161imties dar kart\u0105 \u012fsileisti \u017emog\u0173 \u012f savo namus ir gyvenim\u0105? Ar po tokios patirties dar gal\u0117tum\u0117te kuo nors pasitik\u0117ti?<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
Man buvo penkiasde\u0161imt penkeri, kai nusprend\u017eiau dar kart\u0105 patik\u0117ti meile. Ties\u0105 sakant, pati steb\u0117jausi, kad tokiame am\u017eiuje dar galiu taip stipriai \u012fsimyl\u0117ti, laukti telefono skambu\u010dio ir \u0161ypsotis vien prisiminusi \u017emogaus bals\u0105. Iki tol gyvenau viena, buvau pripratusi prie savo tvarkos, ramaus vakaro su arbatos puodeliu ir niekam nepriklausan\u010dio laiko. Kartais ta vienatv\u0117 atrodydavo tikra palaima, ta\u010diau b\u016bdavo ir vakar\u0173, kai namuose pasidarydavo taip tylu, kad nor\u0117davosi bent su kuo nors pasikalb\u0117ti. Jeigu kas nors tada b\u016bt\u0173 pasak\u0119s, kuo baigsis mano pa\u017eintis su Sergejumi, tikriausiai b\u016b\u010diau tik nusijuokusi. Juk jis atrod\u0117 toks paprastas, r\u016bpestingas vyras, kokio, regis, ir reikia sulaukus m\u016bs\u0173 met\u0173. Nesitik\u0117jau nei dideli\u0173 romantini\u0173 staigmen\u0173, nei kasdien dovanojam\u0173 g\u0117li\u0173. Nor\u0117jau \u017emogaus, su kuriuo b\u016bt\u0173 gera kartu pusry\u010diauti, i\u0161eiti pasivaik\u0161\u010dioti ir vakare ramiai pasidalyti dienos r\u016bpes\u010diais. Ta\u010diau kartais \u017emog\u0173 pa\u017e\u012fsti tik tiek, kiek jis pats leid\u017eia save pa\u017einti. Susipa\u017einome paprastame miesto autobuse Buvo ni\u016brus lapkri\u010dio vakaras. Gr\u012f\u017eau i\u0161 turgaus ne\u0161ina dviem sunkiais krep\u0161iais, kuriuose buvo bulvi\u0173, vi\u0161tiena, \u017ealumynai ir mandarinai. Lauke buvo \u0161lapia, po kojomis ti\u0161ko tirpstan\u010dio sniego ko\u0161\u0117, o autobusas buvo toks pilnas, kad vos radau u\u017e ko \u012fsikibti. Stov\u0117jau ir mintyse pykau ant sav\u0119s, kam prisipirkau tiek daug, kai nugara jau seniai nebe tokia stipri kaip jaunyst\u0117je. Staiga nuo s\u0117dyn\u0117s pakilo nepa\u017e\u012fstamas vyras ir pasi\u016bl\u0117 pris\u0117sti. I\u0161 prad\u017ei\u0173 net nesupratau, kad kreipiasi \u012f mane, o paskui pajuokavau, jog\u2026<\/p>\n","protected":false},"author":4316,"featured_media":5428,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"footnotes":""},"categories":[59],"tags":[],"class_list":["post-5424","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-skaityk"],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/zek.lt\/naujienos\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/5424","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/zek.lt\/naujienos\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/zek.lt\/naujienos\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/zek.lt\/naujienos\/wp-json\/wp\/v2\/users\/4316"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/zek.lt\/naujienos\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=5424"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/zek.lt\/naujienos\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/5424\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":5913,"href":"https:\/\/zek.lt\/naujienos\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/5424\/revisions\/5913"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/zek.lt\/naujienos\/wp-json\/wp\/v2\/media\/5428"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/zek.lt\/naujienos\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=5424"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/zek.lt\/naujienos\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=5424"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/zek.lt\/naujienos\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=5424"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}